Pagrindinis V. Opolskytės kūrybinių ieškojimų atspirties taškas – interjeras. Įkvėpta vadinamojo Alisos Stebuklų šalyje sindromo, kuriam būdingi matomų objektų dydžio ir nuotolio suvokimo sutrikimai, tapytoja derina skirtingus vaizduojamų interjero objektų (baldų, kilimų, langų, durų, paveikslų) mastelius, perspektyvos kryptis ir žiūrėjimo taškus. Taip randasi vizualiai klaidžios, alogiškos, iracionalios erdvės, kuriose jungiasi realių interjerų fragmentai ir siurrealistiniai elementai, mėtosi kasdieniai ir neįprasti daiktai, tarsi iš senų fotografijų atklysta nedidelės vaikų ir gyvūnų figūrėlės. Naudodama sudekoratyvintas, suplokštintas formas, ramų potėpiu ritmą, prigesintą koloritą, tapytoja  kuria savitai mistiškai jaukias drobes. Paveikslai, primenantys kažką tarp senovinio lėlių namelio ir siaubo filmo dekoracijų, persisunkę keista paslaptimi: kone girdisi varstomų durų girgždesys ir tylūs mažų kojelių žingsniai.

V. Opolskytės kompozicijos priešinasi įprastoms interjero konstrukcijos ir stabilumo nuostatoms, tačiau realios detalės ir kruopščiai ištapyti namų tekstilės ornamentai suteikia šioms erdvėms materialumo, istoriškumo. Atpažįstami nostalgiški elementai – vintažinė interjero estetika, močiučių audinių raštai, kelių dešimtmečių senumo fotografijų stilistika – provokuoja žiūrovo prisiminimus ir kviečia įsitraukti. Taigi menininkė akcentuoja psichologinį, emocinį tapomų situacijų paveikumą. Vaizdinėmis užuominomis ir nuorodomis pavadinimuose V. Opolskytė tik sufleruoja literatūrinio pasakojimo detales, tačiau daugiau lieka nepasakyta, tik numanoma, nujaučiama. Taip tapytoja nagrinėja santykį tarp tikrovės ir fikcijos, skatina abejoti tuo, kas atrodo tikra, ir pasitikėti efemeriškomis vizijomis. Jos paveiksluose susipina individuali mitologija ir universalūs simboliai, intymūs asmeniniai išgyvenimai ir bendros kultūrinės patirtys.

Parengta pagal:

The Rooster Gallery