Tapytoja Vita Opolskytė (g. 1992) baigė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą, Karolio Didžiojo universiteto koledžą Antverpene, Belgijoje, ir Vilniaus dailės akademiją, taigi yra išbandžiusi labai skirtingas švietimo sistemas. Ji jau pripažinta kaip labai originali kūrėja. 2015 m. konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“ laimėjo antrą vietą, o parodose Lietuvoje ir užsienyje dalyvauja nuo 2014 m. Taigi, ar mokykla ugdo ir skatina, ar slopina ir laužo individualumą? Kokią įtaką menininko mąstymui ir kūrybai daro mokymo institucijos? Ar visada edukacija yra pozityvi? Tai klausimai, kylantys interpretuojant V. Opolskytės diptichą „Edukacinis planas“, kuris taip primena pastatuose kabančius evakuacinius planus. Paveikslai nutapyti remiantis topografinio vaizdavimo metodu, tarsi iš viršaus. Tačiau šio metodo taisyklių nesilaikoma: perspektyvos iškreiptos, masteliais laisvai varijuojama. „Kiekvienas tokio pastato kambarys turi savo nuosavą sistemą ir simbolizuoja skirtingas mokymo/mokslo/edukacijos institucijas, kuriuose man yra tekę būti. Bendras šių institucijų komplektas kuria naują instituciją“, – sako autorė. Tuomet visas vaizdas – tai „evakuacijos iš edukacijos“ metafora. Kaip būdinga jaunam žmogui, ji kvestionuoja mokymosi patirtį ieškodama savitos kalbos ir bandydama atsikratyti mokslo įstaigų uždedamo spaudo ir įtakų. Panašu, kad susitinkame su itin intelektualia tapytoja, teoretizuojančia savo vaizdinius. Šiems paveikslams plėtoti ji pasitelkia Ludwigo Wittgensteino tikrumo, Michaelio Foucault galios ir disciplinos bei Sigmundo Freudo išstumtos atminties sindromo teorijas. „Mokymasis – tai tarsi žaidimas su tam tikromis taisyklėmis. Tu ne kvestionuoji, o priimi tai, ką sako mokytojas. Jo žinojimas ir tikrumas nėra išsakomi – jie mokinio praryjami drauge su pateikiama informacija, kai tik mokinys išmoksta mokymosi žaidimą“, – teigia L. Wittgensteinas. Savo prisiminimus apie institucijas įamžinusi diptiche, menininkė jas tarsi ima kontroliuoti – jos tampa ne tokios svarbios, nevientisos ir iškreiptos. Taip „tiesos“ mokymui nuimamos lubos ir panaikinamas pagrindas kitiems aukštams. „Paveikslas teigia, jog netikrumas, atsiradęs tiesos mokančioje švietimo institucijoje griauna žmogaus (pasi)tikėjimą“, – sako tapytoja. Kambariai nutapyti primityvistiškai, tarsi vaiko ranka, kai patalpos nesusisieja, laiptai niekur neveda ir iš viršaus galima stebėti ant sienų pakabintus paveikslus, kas topografiniame brėžinyje būtų neįmanoma. Ir tai ne vienintelė menininkę su vaikyste siejanti gija. Kituose, netopografiniuose jos paveiksluose interjeras taip pat svarbus, o jame apgyvendinamos ir iš fotografijų pertapytos figūros. Čia taip pat žaidžiama masteliais ir netaisyklingomis perspektyvomis. Figūros siejasi nelogiškais ryšiais, neretai jos per mažos arba per didelės pagal aplinką, daug vaikystės simbolikos. O tai verčia kalbėti apie „Alisos Stebuklų šalyje“ sindromą, kurį autorė sąmoningai pasirenka savo kūrybai. Belieka įsivaizduoti, kad, begrimztant į miegą, jūsų rankos tampa neįtikėtinai didelės, o baldai kambaryje – maži lyg iš lėlių namelio. Šis sveikatai nepavojingas sutrikimas – tai neurologinė problema, su kuria dažniausiai susiduria vaikai. Sindromas veikia ne tik regimąjį suvokimą, bet ir garsinį, juslinį bei lemia savo paties kūno vaizdą. Simuliuodama šio sindromo simptomus, V. Opolskytė kuria savo keistą deformuotų erdvių paveikslų pasaulį, kuris iš esmės asocijuojasi su pasakų vaikyste, o iš alogiškų santykių ir sukeistų mastelių atsiranda nerealumo įspūdis. Taip gimsta kitokio pasaulėvaizdžio iliuzija, susijusi su siurrealiais vaizdiniais. Šiose erdvėse žiūrovas sąmoningai klaidinamas, priverstas pasiklysti tarp realių interjerų, neįprastų ir realių daiktų mišinio, teisingų ir iškraipytų faktų, todėl nesuvokia, „ar tai nereali realybė, ar reali nerealybė“. Su siurrealizmu (tiksliau – su nuosaikiąja André Bretono versija) V. Opolskytės kūrybą sieja ir meilė vintažui, senamadiškumui: kaip ir šios pakraipos menininkai, ji itin mėgsta pasendintus baldus, daiktus ir interjerą. Klasikiniu siurrealistinės ikonografijos kilmės šaltiniu yra pasitarnavęs „blusų turgus“, kur nebeaktualūs reiškiniai atranda savo vietą marginalioje erdvėje. Kartu su pomėgiu sendinti autorė atsineša ir koloritą: jos paveikslų spalvos paprastai prislopintos, perleistos per pilkšvų ir rusvų dažų filtrą. Viskas vos pablukę lyg senose fotografijose. Todėl į lietuvių naujosios tapybos erdvę savitai įsiliejanti V. Opolskytė svarbi ne tik kaip figūratyvo ir konceptualaus pasakojimo atgaivintoja, bet ir kaip subtili spalvų meistrė. (aut. Birutė Pankūnaitė)

Publikuota: Kiekgi Galima Laukti. Vita Opolskytė (2015). Vilnius: Lewben Art Foundation.