Rūta Jusionytė (g. 1978) daugeliu požiūriu nėra tipiška mūsų kraštų meno atstovė. Visų pirma, ji jau daugiau kaip dešimt metų nuolat gyvena ir kuria Paryžiuje – jos kūryba čia žinoma ir vertinama. Tai liudija 2017 m. menininkei suteiktas aukščiausias Prancūzijos dailininkų apdovanojimas „Diplome de l’Academie des Beaux Arts“. Beje, tais pačiais metais Kaune, M. Žilinsko dailės galerijoje veikusioje tarptautinėje parodoje „Šiuolaikinis prancūzų ekspresionizmas ir ne tik“, R. Jusionytė atstovavo šiuolaikinei prancūzų dailei. Be to, ji yra žinomos Lietuvos menininkų dinastijos atstovė: Stasys Jusionis, Aldona Ličkutė-Jusionienė, Algimantas, Vidmantas ir Linas Jusioniai – tai vis tos pačios giminės medžio šakos. Menininkė yra sakiusi, kad tai ne visada padeda drąsiai ir užtikrintai siekti savo tikslų, todėl ji nuolat stengiasi pati kurti savąją menininkės tapatybę ir nenori, kad jai trukdytų kokios nors išankstinės nuostatos apie žinomą Jusionių šeimą ir jos narių talentus. Galbūt ši fizinė ir kultūrinė emigracija, plati ir įvairialypė prancūziška meno terpė lėmė ir romantišką, ekspresyvų, ne tiek į racionalumą, kiek į jausmų ir intuicijos sferą orientuotą kūrybinį R. Jusionytės braižą. Kuo labiau giliniesi į jos kūrybą, tuo stipriau apima nuojauta, kad ši kūrėja nėra apnikta jokių „šiuolaikiškumo“, konceptualumo kompleksų ir puikiai jaučiasi kurdama tradiciniais, iš esmės – klasikinio modernizmo estetikos principais. Tačiau tai netrukdo jai būti originaliai, atpažįstamai. R. Jusionytė yra tapytoja ir skulptorė, paveiksluose ir trimačiuose objektuose nuolat varijuojanti stilizuotą, pasikartojančių bruožų ir kūno formų personažą. Tai žmogaus – kartais moters, kartais vyro ar vaiko figūra arba animalistinių savybių įgiję abstraktūs veikėjai, primenantys archajines pasakų, mitų būtybes, elfus. Galbūt tai net ateiviai iš kitų civilizacijų: keistokai iškirpti akių plyšiai, smailios ausys, išraiškingų formų galvos, kiek glebūs, nuogi ir bejėgiai kūnai, tarsi prašantys apsaugos. Keraminėms jos skulptūroms būdinga ekspresyvi lipdyba. Jos paviršius pašiauštas, šiurkštokas, o pati lipdyba sugestijuoja impresionistinę plastiką ir suteikia personažams tikro, nesumeluoto gyvybingumo. Neretai menininkės valia žmogus ir žvėris bendrauja vienoje skulptūrinėje grupėje; žmogelis jaukiai įsitaiso gyvūno glėbyje, tarsi saugomas savo mistinio draugo ar globėjo, arba joja raitas ant žvėries nugaros. Vaizduojamos ir švelnios erotinio pobūdžio scenos, kuriose išryškinamas žmogaus prigimties, galbūt ir seksualinio potraukio dualizmas, žmogiškasis ir gyvuliškasis pradai. R. Jusionytės skulptūra „Pabaisa“ atstovauja hibridinėms jos skulptūroms, kuriose išryškinama dviguba herojaus prigimtis. Šis žmogažvėris – vyras ar jaunuolis su jaučio galva – yra ir aiški nuoroda į antikinę mitologiją. Juk tai ne kas kitas, o pats Minotauras – pusiau žmogus, pusiau jautis. Kaip byloja senovės graikų mitai, Dzeuso sūnus Minas, gyvenęs Kretos saloje, supykdė jūrų dievą Poseidoną. Šis į salą iš vandens pasiuntė nenusakomo grožio baltą jautį, kurį Mino žmona ir Helijo duktė Pasifajė įsimylėjo. Nagingasis meistras Dedalas pagamino medinę karvę, į kurią įsilindusi Pasifajė galėjo suartėti su savo meilės objektu. Iš šio spontaniško nuotykio ir gimęs Minotauras, vėliau įkalintas požeminiame labirinte, į kurį pakliuvusiam žmogui beveik nebuvo vilčių rasti kelią atgal. Įmantriai išraizgyti posūkiai, aklavietės, pasak mitinių pasakojimų, paklaidindavo nelaimėlį ir galų gale atvesdavo į mirties – žmogėdros Minotauro glėbį. Tačiau, iš pirmo žvilgsnio gana tiesiogiai perpasakodama klasikinį mitą, menininkė visai kitaip dėlioja jo akcentus. Pavadinusi skulptūrą „pabaisa“, R. Jusionytė sukuria prieštarą tarp kūrinio siužeto ir plastikos. Beatodairiškos kūno aistros vaisius, žiaurus mirties labirinto valdovas šios menininkės skulptūroje kupinas neryžtingumo, neapsisprendimo, gal net drovumo. Jis nė iš tolo neprimena senovės graikų ar klasikinės skulptūros vaizdinių, kuriuose Minotauras – kovos įkarštyje sustingęs raumeningas atletas, kupinas žvėriškos jėgos. Net ir nugalėtas, jis atrodo didingas ir nepalenkiamas. Menininkė pernelyg neakcentuoja ir šios būtybės lyties ar šiurkščios jėgos, labiau pabrėžia romioje pozoje slypintį švelnumą. O svarbiausia skulptūros idėja, atsikartojanti daugelyje R. Jusionytės kūrinių, – žmogaus ir žvėries simbiozė, civilizacijos ir natūralios gamtos, žmogaus pasąmonėje glūdinčios protėvių atminties darna. Taigi, galbūt sutrikusį Minotaurą šiandien patį reikia išvesti iš labirinto? (aut. Kristina Stančienė)

Publikuota: sudarytoja R. Andriušytė-Žukienė „Peradresuota 2. Lietuvių ir litvakų grafika, skulptūra, fotografija, šiuolaikinis menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje” Vilnius: Lewben Art Foundation, Lietuvos išeivijos dailės fondas, VšĮ „Šiaurės Jeruzalė“, 2017 (p. 124) Publikuota: Sud. Erika Grigoravičienė, Ugnė Paberžytė „Gyvūnas - žmogus - robotas“ Vilnius: MO muziejus, 2019 (p. 50); Eksponuota: Paroda „Paralelinis laikas“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, kuravo Birutė Pankūnaitė 2022 05 26–10 09;