Katja Novitskova (gimė 1984 m. Estijoje) analizuoja poziciją ir tašką, kuriame technologinė dimensija susilieja su fizine dimensija, ir daro prielaidą, kad jos abi tėra dvi skirtingos to paties ideologinio kontinuumo pusės. Menininkė naikina skirtumus tarp naudojamų medžiagų, interpretuoja vizualinę medžiagą ir gilinasi į ją kurdama skaitmeninius koliažus, skulptūras ir instaliacijas. K. Novitskova paliko neišdildomą pėdsaką tarptautinėje arenoje, paskelbusi „Postinternetinio išgyvenimo vadovą 2010“ – 2010 m. taikytų internetinio meno gamybos ir platinimo metodų studiją. Šį leidinį galima vertinti ir kaip menininkės paskelbtą publikaciją, ir kaip vieną iš jos kurtų instaliacijų. Jį ne tik malonu skaityti, bet galima pamatyti ir kaip temą, naudojamą kitų menininkų darbuose. Būtent todėl, kad skaitmeninė medžiaga sparčiai kinta, galima taip pat sparčiai keisti ir vaizdinį ir taip suteikti jam naujų prasmių. Leidinio įvade menininkė teigia, kad „mintis parengti išgyvenimo gidą kilo kaip reakcija į vieną iš pamatinių žmogaus poreikių – susidoroti su vis didėjančiu sudėtingumu“. Parengtą vadovą K. Novitskova apibūdina kaip priemonę, priverčiančią susimąstyti, ką šiandien reiškia būti žmogumi. Tai darbas iš ciklo „Priartėjimai“, pradėto kurti 2012 m. naudojant prie aliuminio tvirtinamas įspūdingai fotogeniškų gyvūnų iškarpas. Visi gyvūnai vaizduojami didesni negu būna realiame gyvenime ir dvimatėje erdvėje. Didelė nuotraukų raiška leidžia užtikrinti labai kokybišką vaizdą, geriausią, kokį tik galima išgauti išmaniuoju telefonu. Kritikai K. Novitskovą vadina postinternetine menininke, o šis darbų ciklas puikiai atitinka tokį apibūdinimą. Dėl interneto šiandien esame nuolat apsupti įvairiausių vaizdų. Tai dvimačiai paveikslėliai, kurios dažniausiai matome kompiuterio, išmaniojo telefono ir kitų panašių įrenginių ekrane. Kurdama ciklą „Priartėjimai“, menininkė naudoja realaus gyvūno dvimatį vaizdą. Tik pamatę iškarpas suvokiame, kad tai ne trimatis vaizdas. Tai priverčia susimąstyti, ar ir kiti paieškos sistemos „Google“ siūlomi vaizdai yra dvimačiai, ar vis dėlto trimačiai. Bet kokiu atveju viskas priklauso nuo mūsų suvokimo ir nusiteikimo. Dėl šios priežasties menininkė sureikšmina teiginį, kad „plokštumas yra psichologinis dalykas“. Savo įžvalgioje apybraižoje apie K. Novitskovos darbą Kirsty Bell teigia, kad „dvimatis vaizdas, pateiktas tarsi būtų trimatis, yra toks pat „realus“, kaip ir nepriekaištingai kameros užfiksuotas to paties gamtos objekto atvaizdas. Sparti skaitmeninių technologijų pažanga pakeitė tai, kaip suvokiame erdvę, todėl, pasak Novitskovos, išsitrynė riba, skirianti realų pasaulį nuo technologijomis perteikto jo atvaizdo. Šiandien viskas egzistuoja materijos raidos ekologiniame kontinuume“. K. Bell pabrėžia, kad „šelmiškai raudonos spalvos poliuretano strėlės rangosi į viršų simbolizuodamos augimą“. Tai gali būti vertinama kaip akivaizdi nuoroda į evoliuciją arba į kapitalistinę augimo idėją, parodančią, kiek visuomenei rūpi auginti vertę to, kas jai priklauso (įskaitant ir meną?). 2017 m. K. Novitskova atstovavo Estijai Venecijos bienalėje. (aut. Francesca Ferrarini)

Eksponuota: 10-toji Kauno bienalė, paroda „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“. Kuratorius: Nicolas Bourriaud. 2015 09 18–12 31 Publikuota: „Art Vilnius’17“ parodos katalogas. Vilnius: Lewben art foundation, 2017 (p. 23). Eksponuota: Paroda „ Tos žaviosios moterys“, ArtVilnius’17, kuratorė: Francesca Ferrarini, 2017 06 08–11; Eksponuota: Paroda „Išaugom? Užaugom? Šiuolaikinio meno kolekcijos Baltijos šalyse“ Rygos„Zuzeum“ muziejuje, kuravo Ieva Zībārte, Karin Laansoo, Ugnė Bužinskaitė 2022 06 04–11 20;