Leidžiantis lėktuvui ir sparčiai didėjant medžiams, aš visuomet mąstau apie Eglę Gineitytę (g. 1968), prisimenu jos „Nusileidimą“ (2017). Ši menininkė renkasi vieną sunkiųjų tapybos kelių: tarsi lėktuvas, kuris beveik nusileidžia, bet staiga sustoja ir lieka kyboti ore, ji eina minimalistinio apibendrinto vaizdo link ir, likus vos keletui žingsnių iki abstrakcijos, jų nežengia. Tyčia artėja prie banalių ar primityvistinių motyvų, bet nepasiekia ribos – lieka prie pat, bet už jos, nuolat kažkur ten balansuoja. Galima sakyti, kad menininkė netgi linkusi į sentimentalų naratyvą, tačiau kartu lieka kažkokioje kitoje zonoje, kur dar niekas ne per saldu. Sunku suvokti, kaip jai pavyksta išlaikyti pusiausvyrą, o tas buvimas ant peilio ašmenų, be abejo, veikia žiūrovą, jam persiduoda, traukia dėmesį, įsitvirtina atmintyje. E. Gineitytė moka meistriškai atsirinkti motyvus, kurie ir sudaro jos paveikslų variklį – blankus saulės diskas, prasišviečiantis pro debesis ar atsispindintis vandenyje, lede įšalę bilietai („Prišalę bilietai“, 2012) ir pan. Keli paprasti stipriai schematizuoti objektai (raudonas lietvamzdis ir kibiriuko su mėlynu vandeniu kontūras beveik baltame fone) netikėtai sukuria jausmingos šventės – tirpstančio žiemos sniego ir ankstyvo pavasario – nuotaiką. E. Gineitytė tiesiog specializuojasi kurti itin specifines graudžiai-džiaugsmingas nuotaikas. Atrodo, kad menininkė dirba su žiūrovo ilgesiu, jo sentimentais. Ypač ryškūs jos kelionės po Pietų Prancūziją motyvais sukurti paveikslai – tvarkingai išsirikiavusios alyvmedžių eilės, saulės išdegintos spalvos. Menininkės koloritas taip pat turi savo specifiką – derinamos vos kelios pabalusios, dažnai vieno tono spalvos, jos tarsi išblukina vaizdą, jį nutolina, kalba apie mūsų svajones, prisiminimus, o ne apie tikrovę, jei tokia kur nors iš viso egzistuoja. Tikrovė vis dėlto pasirodo per laiką: paros, gamtos ciklai praeina palikdami savo pėdsakus („Po nakties diena“, 2017; „Naktis prasidėjo vidurdienį“, 2017). Prie šių priskirtini ir vaikystės motyvai, kaip praėjusio ciklo fragmentai. „Vienišas karalius“ ne tik pavadinimu primena vaikystę, kai tais karaliais dar buvo tikima. Pagrindinis veikėjas panašus į paauglį, atsidūrusį tamsioje aikštėje ar kitoje erdvėje, kur tolumoje matyti tik horizontas. Vienišas futbolo aikštės karalius? Savo sukurtos karalystės valdovas? Greta jo iš viršaus tarsi sniego kalnas leidžiasi balta forma, bet siaurėjanti apačioje, ne viršuje. Galima tik spėlioti, ar apatiniame paveikslo krašte kyšteli žydro baseino, ar ko kito plotelis. Šios formos tiek apibendrintos, kad daugiau veikia kaip įrankiai nuotaikai kurti nei nusako konkrečią vietą ar situaciją. Kažkas lyg ir vyksta – eina vieniša figūra, susikišusi rankas į kišenes. Tarsi dar vienas vaikystės fragmentas, kai atmintis nebepajėgia nupiešti tikslių aplinkos detalių, tačiau mes puikiai žinome, kaip tuomet jautėmės. Erdvė pilna nerimo, bet baugumo nėra. J. Gineitytės paveikslai gelia nuolatiniu pavasario ar vasaros laukimu, primena apie lagaminą, lyg ištikimą šunį tupintį greta keliauninko („Atvykėlė“, 2016), apie tą stebuklo jausmą, kai lėktuvas atsiplėšia nuo pakilimo tako ar leidžiasi artėdamas prie žemės, parodydamas tik iš viršaus matomą piešinį iš susikertančių takelių per mišką Nidos pakrantėje („Kryžkelė“, 2017). Ir, žinoma, apie aplankytas amžinai saulėtas šalis su alyvmedžiais („Alyvmedžiai“, 2014), kurių nenustodami ilgimės. Jos Provansas – vienas tų retų atvejų, kai tolimi kraštai nėra vien efektinga egzotika. Ši karščiu alsuojanti žemė panašesnė į neturintį geografinės vietos rojaus sodą, todėl joje ir nėra žmogaus. Ten, tolumoje, už visų horizontų, kur šviesa ir gyvybė gyvena nepaliestoje pirminėje tobulybėje, tai – neišpildoma mūsų gėlos ir ilgesio vieta. Ir galbūt ten įmanoma netgi sutarti su žiema („Draugas“, 2007; „Patinka žiema“, 2011). Spėju, kad vienišas karalius irgi ilgisi to paslaptingo krašto. (aut. Aistė Kisarauskaitė)

Publikuota: Kiekgi Galima Laukti. Eglė Gineitytė. (2011). Vilnius: Lewben Art Foundation.