Monika Furmana (g. 1978) tapo tarpusavyje susiliejančius, susiplakusius kūnus. Tiems kūnams nėra patogu kaip ir romantizmo atstovo Théodore’o Géricault „Medūzos plausto“ (1819) nelaimėliams, kurie po audros išsekę vis dar laikosi įsikibę laivo šipulių. Matyti gražūs jų raumenys, nušviesti paryškinančios šviesos. Jų judesiai kaip balete – dramatiškai išraiškingi ir dėl kompozicijos sudaro tobulą trikampį. M. Furmanos kūnai ne tokie gražūs, atvirkščiai – nerangūs, su trūkumais, nevientisi, tačiau irgi nešami ar blaškomi kažkokios mums nematomos, bet stiprios stichijos. Gal sprogimo, gal hormonų debesies, kuris tarsi slogiame sapne išlaisvina visuose gyvuosiuose labiausiai paslėptus geidulius, apie kuriuos jie nė patys nežinojo. Lyg gyvačių poravimosi raizginyje galima beveik justi garsą, vibracijas. Energiją. Menininkės kūriniuose susijungia ar būna suspausti į vienį ne tik moterų kūnai, bet ir buitinė technika. Tai labai primena kvailą anekdotą, kuriame aiškinama, kad nuotakos suknia būna balta todėl, kad visa buitinė technika balta. Tik M. Furmanos darbuose ventiliatorių, plaktuvų, lempų ir kt. laidai dažniausiai būna atjungti nuo energijos šaltinio. Nes gyvastį gamina kūnai ir jų šėlsmo generuojama jėga. M. Furmana pasakoja, kad jai nuolat trūksta erdvės (visais atžvilgiais), paveiksluose tai pasireiškia ir formatais. Vienas išplečiamas kitu, dar vienu, dar vienu ir dar keliais. „Dievai ir demonai“ ištįso iki septynių segmentų. Palyginti su kitais M. Furmanos kūriniais, „Dievai ir demonai“ – beveik šventinis. Jis tapytas ne ant baltos drobės, o atlaso (tokio, kaip būna pamergių suknelių) ir jame pavaizduoti pramoginiai elementai: veidrodinis disko kamuolys, dalis kabyklos, pripučiama lėlė suaugusiesiems, fetišistinių linksmybių atributai. Šildytuvas ir pompa įneša buitiškumo, bet panašu, kad visoms veikėjoms tai nė kiek netrukdo likti erotinio transo būsenoje. Vis dėlto kūnai atrodo labiau besistengiantys patirti malonumą nei jį patiriantys. Ir ne todėl, kad čia nėra vyrų. Jos visos nugrimzdusios į save, į instinktus, į nerimą, kurį nori uždengti dirginimu, o gal net panirusios į mums neregimą gaudesį, kurio tikslas ne pasiekti ką nors, o ištęstai gaminti, gaminti, gaminti kaip neišsenkančios energijos mašinoms kažką, ko netekus viskas sustotų myriop. Kitaip tariant, tai beveik vydūniška moteris-vaidilutė, kuri tarnauja kitiems, tik vaizdas ne tas, kurį pastarasis galėtų ramia dūšia žiūrėti. Paradoksas! „Kontrastai yra žavingi. Jie mane sukrečia ir žadina. Kaip ir trinamos ribos. Taip nuolat komplikuoju savo būtį. Tokios pažiūros išvirto į intensyvius „energetinius mazgus“, kur svarbus daikto ir kūno santykis, daikte slypinti gyvybė ir kūno sudaiktėjimas“, – savo interneto svetainėje rašo autorė. Atrodo, kad save tapybai ji naudoja iš vidaus ir iš išorės (remiasi nuotraukomis) – semia ir emocijas, ir šaltakraujiškas mintis; žvelgia ir iš toli, ir beveik iš vidaus vienu metu. Jos kūriniai, kaip ir aptariamasis, primena sprogimus, kai pasiekta tvarumo pabaigos fazė ir viskas dinamiškai tykšta į šonus, dažnai išlekia ir „už kadro“. Kartais matome ir kitą etapą, kai iš chaoso formuojasi kažkas nauja, lyg visata. Tokias pat jėgas M. Furmana naudoja ir technikoje. Dažai ne tik tepama, bet ir liejama, suliejama, sprogimo efektams išgauti naudojama ir chemija. Menininkė įsileidžia gamtą kurti kartu, režisuoja ją, elgiasi negailestingai kaip gamta. Tai ne Rimanto Dichavičiaus idealizuota lyriška gamta, su kuria turi susilieti mergelės – gražios ir tyros. Menininkės moteris neišdailinta ir nuolat kintanti – fiziologinių skysčių sulipintais plaukais, sprogstanti, gimdanti kitus ir save iš pervirškintų daiktų, pareigų, žinių, pavyzdžių. Tai ne išsiliejanti upė, o srovė, nušluojanti milžiniškas užtvankas ir viską už jų. Nors autorė pasakoja, kad dirba labai intuityviai, panašu, kad ji perima moterims teikiamus stereotipus (kaip gamta) ir juos išverčia į „blogąją pusę“, perdeda – grįžta „šlapiu skuduru“ į veidą. Jos paveikslai primena šamaniškus šokius, kurie priverčia atsitraukti ir geriau pagalvoti, kiek save pažįstame. M. Furmana – viena pirmųjų meno daktarų Vilniaus dailės akademijoje ir atrodo, kad ji yra rimtai nusiteikusi meną ir to geidžiančius pagydyti. Santykis su vaizduojamais kūnais jos darbuose panašus į medicininį – be skrupulų, neerotizuotas, bet ir neatmetantis fiziologinių reakcijų, tarp kurių yra ir seksualinės. Kaip ir viso kito, sekso ji kūriniuose nesudvasina, nesulyrina ir neidealizuoja. Dievai ir demonai jai – lyg broliai ir seserys. (aut. Monika Krikštopaitytė)

Publikuota: Kiekgi Galima Laukti. Monika Furmana (2017). Vilnius: Lewben Art Foundation.