Tokia tapyba pasitiki žiūrovo vaizduote. Ji ne tik tiki – ji aiškiai sako: „Įsivaizduok, čia horizontas, augalai, tvora, tokios va spalvos.“ Ir imi regėti, keliauti laiku į peizažą, kuris gal labiau yra žiūrinčiojo vidus. Niekas nežino, ką pamatys. Ar pulkininko Chose Diazo vardu pavadintas miestelis bus liūdnas, pilnas vaiduoklių, kalbančių po žeme kaip Pedro Paramo gimtasis Komalos miestelis iš Juano Rulfo knygos, o gal tai Gabrielio García Márquezo šimto metų vienatvės veiksmo vieta? Ar čia toji vešli augmenija yra klestinčių sodų pašonė, ar brūzgynų prieangis, kur mačetėmis teks išsikapoti kelią? Paveikslo tolį kas uždaro? Debesis ar kalva, užstojanti visą likusį pasaulį ir ten išėjusiuosius? Ar konkreti vieta yra galutinis taškas, ar čia viskas tik prasideda? Paveikslas duoda tik pasaulio kontūrą, o jo turinys ateis iš vidaus. Iš esmės tai indas, o žiūrovas tuomet – įsiliejanti materija. Drobė didelė – 200 x 250 cm. Arti atsistojus, galima pamiršti kraštus. Persikelti, o grįžus nustebti, kad čia pat – kitas pasaulis. Brazilų menininkė Marina Rheingantz (g. 1983) tapo beveik vien gamtovaizdžius, miestovaizdžius – viską, ką gali pavadinti bendru vaizdu. Neteisus tas, kuris sakys, kad nėra veikėjų. Veikėja yra pati erdvė. Ji būna tankesnė objektų, veiksmo, spalvų, būna labiau ištuštėjusi. Toji erdvė kažkokiu veidrodiniu būdu sutampa su plotu nuo peties iki peties, nuo saulės rezginio iki raktikaulio – tuo jausminiu krūtinės ekranu. Labai dažnai, kaip ir čia, M. Rheingantz horizontą pakelia į viršutinę paveikslo dalį. Atrodo, kad žvelgiame iš viršaus, lyg nuo kalvos į tolį. Gal pro lėktuvo liuką, kai leidžiantis sparnas rėžia netoli žemės, o ratai jau nuleisti. Tokia distancija sukuria užlaikymo efektą. Jau esi netoli, bet dar nežinai, kas tavęs laukia. Ką ten rasi? Nežinomybė, kurstanti smalsumą ir nerimą. Antrą kartą žadinama vaizduotė ir vidaus demonai. Gal kaip Pedro Paramo sūnus nieko nerasi. Gal gyvenimo pabaigoje kaktom susimuši su savo gyvenimo meile, o gal ramiai ravėsi galvos nepakeldamas ir tik sekmadieniais galvosi apie mirtį, kas, kam gimė ir kam skambina varpai. Kai imi mąstyti apie tai, ką asmeniškai, filosofiškai, istoriškai gali reikšti tokie žvelgimai į tolį, supranti, kad čia ne šiaip gera tapyba, kuria malonu pasigėrėti. Beveik abstrakčiai dailei to galėtų ir pakakti, bet ne šiuo atveju. M. Rheingantz įtraukia į persikėlimų, ilgėjimosi ir beveik dvasinių kelionių ritualus. Todėl visai nekeista, kad tokia jauna autorė net penkis kartus (2010, 2012, 2013, 2014, 2015) buvo nominuota svarbiausiam Brazilijoje apdovanojimui už vizualiuosius menus (PIPA), kol galiausiai ir tapo laureate. Menininkė imasi didelių formatų (jie kadaise buvo laikomi vyriškais). Dvimetrius kūrinius sunku reprodukuoti, nes, kai kontaktas netiesioginis, negali atsitraukti, vėl prieiti – išbandyti kelių lygių. Kūrinių struktūrą sudaro tolima plokštuma, ji stabili, ir paviršinis bruzdesys. Tai geriausiai patiriama artėjant ir tolstant. Vienur paviršiaus mirgėjimą sudaro konfeti, kitur debesys, bangos, vėjo suvelta augmenija ar lapijos plevenimas. Gal dėl to dvilypumo ir siūlosi analogija su psichika, nes yra lėtai kintanti jos dalis, veikiama ir nuotaikų, aplinkos. Savijautos reguliavimas irgi gali vykti per atsitraukimą, žvilgsnio perkėlimą gilyn ar į pojūčių paviršių. Labiausiai stebina, kad, kurdama panašios struktūros darbus, M. Rheingantz neatrodo nei nuobodi, nei save kartojanti. Todėl, kad ji kuria ne gerai atidirbtą formą, o gaudo giluminius dėsnius. Tai labai reta savybė, dar sudėtingesnė nei talentas formai ar spalvai. (aut. Monika Krikštopaitytė)

Publikuota: „Art Vilnius’17“ parodos katalogas. Vilnius: Lewben art foundation, 2017 (p. 13). Eksponuota: Paroda „ Tos žaviosios moterys“, ArtVilnius’17, kuratorė: Francesca Ferrarini, 2017 06 08–11