Elena Urbaitytė-Urbaitis
1922 - 2006
Elena Urbaitytė – tapytoja ir skulptorė, gimė 1922 m. Šiauliuose. 1945–1949 m. gyveno Vokietijoje, nuo 1950 m. Paryžiuje, mirė 2006 m. Niujorke. 1941 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. 1941–1943 m. studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1945–1947 m. tęsė dailės studijas dailės akademijoje Miunchene (Akademie der bildenden Künste), 1948–1959 m. Freiburgo dailės ir amatų mokykloje (Ecole des Arts et Metiers), Vokietijoje. 1950 m. gavusi prancūzų valdžios stipendiją, kurį laiką gyveno Paryžiuje. Tuo pat metu gavo JAV stipendiją iš World Students Service Fund ir išvyko į JAV studijuoti Montevallo universitete (Alabama). Ten 1951 m. gavo bakalauro laipsnį. 1958–1960 m. studijas Kolumbijos universitete Niujorke baigė magistro laipsniu. 1957–1984 m. dirbo dailės mokytoja mokykloje Long Ailende. Surengė tapybos ir skulptūros parodų Niujorke (1961, 1962, 1963, 1978, 1979, 1980, 1982, 1984, 1987), Čikagoje (1967), Toronte (1983), Vilniuje (1988, 1997), Kaune (2000). Dauguma jos parodų vyko Niujorko „Phoenix" galerijoje. Dalyvavo daugiau kaip šimte grupinių parodų, pavyzdžiui, „Sugrįžusi Lietuvos dailė", Vilniaus dailės muziejuje 2000 m.
Ankstyvieji Elenos Urbaitytės kūriniai buvo aliejinės tapybos paveikslai, kuriuos ji eksponavo Niujorke, Naujajame Džersyje ir Pensilvanijoje. 60-ųjų pradžioje jos kūrybą paveikė amerikiečių abstrakčiojo ekspresionizmo atstovai kaip William de Koonnig, Mark Rothko ir kiti. To meto darbuose Elena Urbaitytė pabrėžė spalvos ir šviesos svarbą savo kompozicijose. Vėliau, po savo studijų Europoje, Elenos Urbaitytės dėmesys nukrypo į Paul Cezanne ir jo pasekėjų bei Rusijos konstruktyvistų kurtą meną ir juo sekančią teoriją. 70-ajame dešimtmetyje geometrinės figūros ir žmogaus kūno dalys buvo įtrauktos į kompozicijas, kurios sukūrė ryškias tekstūruotas figūras, sukeliančias vizualinę ir emocinę įtampą. Nuo 1979 m. menininkė pradėjo kurti skulptūras. Jos kurtas konstrukcijas sudarė aliuminio plokščių, medinių plokščių, fluorescencinių ir neoninių šviesų tarpusavio ryšys.
Dailininkė siekė sujungti tapybą, skulptūrą ir architektūrą: skulptūrinė serija „Nutapyti paviršiai“ (1987), „Instaliacija“ (1990) – mišriu būdu sukurti darbai, eksponuojami Long Ailendo universitete. Spalva tapyboje jai buvo svarbiausia priemonė, o perkelta į skulptūrą virto milžiniška instaliacija arba montažu.Dailininkės darbų yra atvirose erdvėse Vilniuje ir kitur: „Erdvės skrydis“ (1992, prie Spaudos rūmų), „Atspindžiai“ (1996, Europos parke), penkios skulptūros iš serijos „Plienas dabar“ (1997, Technikos universiteto bibliotekos kieme Vilniuje) ir t.t. Yra išleidusi knygą „Elena Urbaitis: Works on Paper“ („Darbai ant popieriaus“, Vilnius, 2000). LDM saugomi darbai: „Modelio studija“ (1948), „Kompozicija“ (1948), „Raudoni tiltai“ (1962), „Paslaptis“ (1962) ir kt.
Parengta pagal:
Kezys, A. (1992). The Paintings and Sculptures of Elena Urbaitis. Lituanus, 38(2);
Urbaitis, E. (2000). Works on paper. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla;
Lietuvos dailės muziejus. (2011). Prieiga per internetą: http://www.ldm.lt;
Goštautas, S. (2006). Elena Urbaitytė. In memoriam. 7md, 698.
Skaityti daugiau
