Menininkas stengiasi fiksuoti žmogaus vaizduotėje kirbančius vaiduoklius, o ne atspindėti realaus pasaulio vaizdus. Bet kažin ar vertėtų domėtis Saukos paveikslais, jei jis tik demonstruotų savo vaizduotės galimybes. Saukos kuriamų situacijų dažnas dalyvis yra pats tapytojas. Situacijas taip pat jau ne kartą bandyta apibūdinti. Bene dažniausiai jos vadintos religinę prasmę turinčiais ritualais, apeigomis. Tokios apeigos, kaip žinome, reiškia įvykį, kurio metu aukotojas aukoja auką tam, kad išpirktų kaltes. Saukos paveikslų apeigos nepriskirtinos jokiai konkrečiai bažnyčiai ar tikėjimui, nors ir randame detales, primenančias, pavyzdžiui, pagoniškuosius ritualus ar krikščionybės simbolius. Čia visuomet svarbus pozityvių ir negatyvių veiksmų santykis - juk aukojimas yra negatyvaus veiksmo atlikimas (aukos realus ar simbolinis sunaikinimas) tam, kad būtų pasiekta pozityvi vertybė - kaltės išpirkimas, grįžimas nekaltybės būsenon. Daugumoje Saukos paveikslų visus aukojimo veiksmus atlieka pats menininkas, simboliškai įsikūnijęs autoportreto pavidalu. Čia jis ir aukojimo veiksmą atliekantis šamanas, ir auka. Būtent tai byloja, kad Saukos tapyba reprezentuoja kūrėjo atliekamą dvasinį veiksmą. Tapyba - kaip apsivalymas. Tik Saukos kūryboje šis žodis neturi mūsų mene įprasto bekūnio šventeiviškumo reikšmės, kai mistinės patirties užuominomis dangstoma kūrybinė impotencija arba ideologiniai tikslai (tokios impotencijos paženklinti, pavyzdžiui, dauguma kūrinių, atliktų valstybei užsakius). Saukos vaizdų ir plastikos sistema laužo ištikimybę senosioms tradicijoms. Jam nerūpi akcentuoti formaliuosius koloristinius, kompozicinius, plastinius požymius, nuo pat pradžių jo darbai pasižymėjo puikiu piešiniu, žmogaus anatomijos išmanymu, figūrinių kompozicijų sudėtingumu. Nuo pat pirmųjų oficialių parodų jo paveikslai išsiskyrė realistine plastika, atidumu detalei, konkretybei, šitoks plastinis motyvų traktavimas kompozicinėse ir vaizdinėse bei prasminėse sandarose nebeturi jokio realizmo - neveltui Saukos kūrybai ne kartą taikytas magiškojo realizmo apibrėžimas. Ankstesnieji dailininko darbai kiek pakylėto simbolinio tono, manieringos plastikos, grakščių linijų, rafinuotos koloristinės struktūros, tačiau dar neturi vėlesnio dramatizmo, rezignacijos. Didžiulį susidomėjimą Saukos kūryba oficialiuosiuose sluoksniuose sukėlė 1987 m. nutapytas didelio formato, netradicinio silueto diptikas „Žalgirio mūšis", už kurį dailininkui buvo paskirta 1989 m. Nacionalinė premija. Vėlesnių jo paveikslų erdvė fantastinė, tirštai apgyvendinta, turi košmaro, sapno, kliedesio parametrų, jo pagrindiniai veikėjai visada susiję su aštria, negailestinga autoriaus savianalize ir siekimu atskleisti slapčiausius troškimus, įgeidžius ir aistras. Neveltui tarp drobių veikėjų dažnai galima pastebėti personažų dailininko bruožais, o autoportretų serijoje itin stambiu planu siekiama priartėti prie savo psichikos gelmių, išsiaiškinti vienokio ar kitokio psichinio poelgio, jo motyvo ar pasekmės prasmę. Saukos kūrybinis gyvenimas nėra labai intensyvus, prie jo meninės sistemos nelimpa tradicinis meninis humanizmas ar manipuliacijos abstrakčiomis kategorijomis, idėjomis ir pan. Plačiąja prasme tai nepopuliarus dailininkas, jis verčia miesčionį piktintis negailestingais žmogiškojo pasaulio naktinės pusės pjūviais. Antra vertus, ištikima išorinėms pasaulio formoms, kartais pabrėžtinai natūralistinė Saukos plastika kelia pasigėrėjimą technologiniais triukais, sugebėjimu iliuzoriškai atkurti žemiškojo pasaulio regimybę. Tai ne deformuotos plastikos, bet deformuoto idėjų pasaulio kūryba.