Vytas Sakalas (Vytautas Sakalauskas)
1951
Vytautas Sakalas gimė 1951 m. Niuarke, Niu Džersio valstijoje, užaugo Los Andžele. Šiuo metu gyvena Bostone. Į tapybą jis atėjo devintojo dešimtmečio pradžioje grįžtant tradicinėms tapybos vertybėms, kurios buvo interpretuojamos naujai, postmodernistiškai. Dailininkas piešė nuo mažumės, iš pradžių šeimos draugai rengė V. Sakalo parodas savo namuose, kol galiausiai jaunas dailininkas eksponavo savo darbus jungtinėse Los Andželo meno draugijos ir Kalifornijos universiteto tarptautinio studentų centro galerijose. Prie Sakalo meninio brendimo prisidėjo lietuvis draugas, Los Andželo Šv. Kazimiero parapijoje dirbęs kunigas, filosofijos daktaras ir estetikos žinovas Petras Celiešius. 1971 m. jie keliavo po Europą, 1973 m. - po Indiją, Nepalą. Kelionių metu jie mėgo kalbėtis apie meną, diskutuoti estetikos klausimais. Siekdamas įvesti judesio elementą į tapybos statiką, Sakalas ėmėsi kino meno studijų. 1974 m. baigė Los Andželo miesto kolegiją Associate of Arts in Cinema. Taip pat mėgo muziką, mušė būgnus rock-and-roll'o orkestre. 1974 m. Sakalas persikėlė gyventi į Niujorką, kur tęsė vizualiųjų menų studijas Jorko kolegijoje. Dailininkas pragyvenimui pelnėsi dirbdamas asistentu Vytauto Kazimiero Jonyno studijoje. 1977 m. Sakalas baigė Jorko kolegiją ir persikėlė gyventi į Bostoną.
Nuo studijų laikų V. Sakalą traukė abstraktūs gamtos elementų - debesų, akmenų raštai, vienoks ar kitoks jų stilizavimas, improvizacijos jų temomis. Menininką domino šiuolaikinio mokslo teorija apie fraktalus – fizikos, matematikos, gamtos mokslų tyrinėjamas formas, kurios yra netaisyklingos ir atsitiktinės, tačiau jų atsitiktinumas turi savo tvarką – t. y. panašumą į pačias save. Kūryboje dailininkas naudojo tokių formų teikiamas erdvės kūrimo galimybes: sumažintas ir multiplikuotas fraktalas virsta fono raštu, padidintas – kompozicine figūra, o tarp jų galima žaisti skirtingais dydžiais ir kurti daugiaplanę paveikslo erdvę su gyvastingu ritminiu pulsavimu. Jo tapyba akcentuoja aštrių kampų ir griežtų, tiesių linijų santykį su tuščia erdve, ieško balanso tarp susivėlusio erdvės chaoso ir lygaus, tvarkingo geometrinio paviršiaus. Pats dailininkas apibūdino: „Kai žiūriu į tuščią drobę, palengva imu matyti linijas, taškus. Prasideda kažkoks apsireiškimas, net haliucinacijos. Tą regėjimą imu piešti, spalvinti. Dirbu, kol išsenka sumanymų srautas ir paveikslas pasidaro gyvas. Mano tikslas - įtraukti žiūrovą į paveikslą, kad jis, ilgiau į jį žiūrėdamas, pajustų tą mistinę būseną, kurią išgyvenau kurdamas.“
Parengta pagal:
Urmanaitė, G. (1991). Vytas Sakalas (JAV): Parodos katalogas. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus;
Laučkaitė, L. (2003). Lietuviai anapus tradicinio modernizmo. In Išeivijos dailė (p. 167–168). Vilnius: KFMI.
Skaityti daugiau
