Auksė Miliukaitė (g. 1990) studijavo Londono menų universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. Surengė personalinių parodų, aktyvi grupinių parodų, meno projektų, dirbtuvių, plenerų dalyvė. Ekspresyvių, ryškiaspalvių jos drobių inspiracijų šaltinis – tapyba ir jos istorija. Savo kūryboje A. Miliukaitė sluoksniuoja istorinę tapybinę produkciją – Henri Matisse‘o, Paulio Gauguino, Paulio Cézanne‘o, Camille‘io Corot, Jeano Baptiste‘o Siméono Chardino ir kitų dailininkų darbus. Istorines kompozicijas ji papildo šiuolaikinės vizualinės kultūros elementais, iš skirtingų laikotarpių detalių ji lipdo naujus naratyvus, seniai žinomiems chrestomatiniams kūriniams suteikia iki tol neturėtų reikšmių, apipina naujais kontekstais. Taip manipuliuodama meno istorijos medžiaga, savotiškai ją klastodama, A. Miliukaitė tyrinėja meno kūrinio gyvenimą nuo jo atsiradimo momento, analizuoja, kaip kūrinys apauga pasakojimais ir mitais, kaip kinta jo prasmė laikui bėgant.
Analizuodama tapybos kūrinio prasminio lauko kitimą, menininkė pabrėžia kūrinio vartotojo – žiūrovo – vaidmenį ir teigia, jog meno kūrinių turinys priklauso nuo jo, o ne nuo kūrėjo intencijų. Kurdama netikėtas, paradoksalias vizualines situacijas, ji provokuoja įsitraukti į intelektualinį žaidimą ir nusižengti tradicinėms kūrinio perskaitymo taisyklėms, pamatyti kitaip tuos įvaizdžius, kurie jau tarsi įaugę į atmintį, apauginti savo pasakojimais, susieti su savo patirtimis, atrasti save paveiksle. Kartu A. Miliukaitė pateikia įžvalgų apie šiuolaikinę atvaizdų kultūrą ir jos sklaidą: kūriniai, konstruojami laisvų asociacijų principu, atspindi daugialypį ir sunkiai valdomą šiandieninės vaizdinės informacijos srautą.
Dar vienas svarbus A. Miliukaitės kūrybos aspektas – meno institucijų kritika. Laisvai naudodamasi istoriniais tapybos kūriniais, menininkė abejoja meno autoritetais, kritikuoja kūrybinių įtakų mechanizmą ir kvestionuoja meno institucijų vaidmenį. Paliečiamas ir meno kūrinio originalumo ir autoriaus statuso klausimas. Didieji menininkai ir jų paveikslai praranda neliečiamybę, muziejinės vertybės sakralumą ir tapytojos kūryboje virsta tiesiog žaliava, padedančia A. Miliukaitei atskleisti tapybos kaip medijos galimybes, prisijaukinti tapybinę plastiką ir atrasti naujų estetinių bei naratyvinių sprendimų. Taigi tapytoja ne tik mezga dialogą su tapybos istorija, bet ir pasitelkia ją kaip komentarą savo kaip jaunos menininkės situacijai apibūdinti.
Parengta pagal: The Rooster Gallery
Skaityti daugiau
