Teresa Margolles gimė 1963 m. Kuljakane, Sinaloa valstijoje, Meksikoje, o gyvena ir dirba Madride, Ispanijoje. Ji – vizualiųjų menų atstovė, besigilinanti į mirties, destrukcijos ir pilietinio karo socialines priežastis bei pasekmes. Taip pat ji žinoma kaip menininkė, kurianti darbus smurto, vyriškumo ir moteriškumo bei susvetimėjimo temomis. T. Margolles savo darbais kritikuoja socialinę ir ekonominę santvarką, kai kurias smurtines mirtis paverčiančią normaliu dalyku. Jos darbai laužo nusistovėjusią socialinę ir meninę tvarką ir pabrėžia vyriausybės bendrininkavimą kurstant smurtą bei didinant skurdą. T. Margolles dirba ir kaip savarankiška menininkė, ir kartu su 1990 m. Mechiko mieste įkurtu ir jau gerą dešimtmetį aktyviai veikiančiu SEMEFO (Servicio Médico Forense) kolektyvu bei yra viena tų menininkų, kurie daugiausia dėmesio skiria Meksikos Federacinėje Respublikoje vykstančiam brutaliam narkotikų prekeivių ir policijos pareigūnų karui. Menininkė savo darbuose griežtai smerkia smurtą ir atkreipia dėmesį į jo padarinius, kuriuos patiria aukų šeimos, bendruomenės ir pats miestas. T. Margolles sukūrė unikalią, santūrią meninę kalbą, kurią vartoja kalbėdama nutildytų subjektų – žuvusiųjų, tapusių bevarde statistika ir vadinamų atsitiktinėmis civilių aukomis, vardu. Kūrinyje „La Esperanza“ („Viltis“) vaizduojami naudotų automobilių prekeivio, kurį menininkė sutiko Siudad Chuarese, Meksikoje, veiksmai. T. Margolles sutikto prekeivio paprašė, kad šis metaliniu instrumentu apibrėžtų ant apleistos parduotuvės fasado užrašyto žodžio VILTIS (LA ESPERANZA) kontūrus – šie žodžiai tarsi vaiduokliškas priminimas apie dingusius pastatų savininkus. Knygoje „Žmogiška, pernelyg žmogiška: knyga laisviems protams“ Friedrichas Nietzsche teigia, kad mitologijoje viltis buvo paskutinis blogis, užsilikęs Pandoros skrynioje. Tačiau, vadovaujantis krikščioniškąja filosofija, viltis, kaip ir tikėjimas bei meilė, laikoma teologine vertybe, praskaidrinančia žmogaus protą, ir yra siejama su išsigelbėjimu. Ši dviprasmybė išryškėja fotografijoje, į kurią pažvelgus neįmanoma pasakyti, ar ant kopėčių stovintis žmogus rašo, ar trina viltį reiškiančio žodžio raides. Tarp daugybės parodų, kuriose dalyvavo T. Margolles, reikėtų paminėti Dalaso (2017) ir Bolivijos (2016) bienales bei „Migros Museum für Gegenwartskunst“ Ciuriche (2014), „Centro de Arte Dos de Mayo“ Madride (2014), „Muse ode Arte Moderno“ Mechiko mieste (2011), „Museion“ Bolzane (2011), „Kunsthalle Fridericianum“ Kaselyje (2010), Los Andželo apygardos meno muziejuje (2010) įvykusias parodas ir Venecijos bienalės ekspoziciją Meksikos paviljone (2009). (aut. Francesca Ferrarini)

Publikuota: „Art Vilnius’17“ parodos katalogas. Vilnius: Lewben art foundation, 2017 (p. 17). Eksponuota: Paroda „ Tos žaviosios moterys“, ArtVilnius’17, kuratorė: Francesca Ferrarini, 2017 06 08–11