Paveikslas pavadinimu „Burtininkė ryjanti paukštį“ nutapytas 1994 metais. 24-erių Vilmantas – perspektyvus Vilniaus dailės akademijos studentas grįžo į savo miestą po vasaros, praleistos skinant braškes Anglijoje. Jaunystė ir ambicijos, visai vasarai uždarytos atokaus kaimelio fermoje, išsiliejo juodoje užrašų knygelėje eskizais ir išgalvotais pasakojimais. Tuomet apie šio paveikslo idėją Vilmantas rašė: „Vis tik atėjo ta diena, kai ji suvalgė pirmąjį savo paukštį. Paukštis spyriojosi ir plakė sparnais, tad teko net nulipti nuo kėdutės, kad būtų patogiau susikišti jį į skrandį. Kaip burtininkė jautėsi, aš nežinau, tik po to ji ilgai nesirodė. Atrodė, kad ji čia ir negyvena.“ Grįžus į dirbtuvę, burtininkės ryjančios paukštį vaizdinys buvo perkeltas ant drobės. Ankstyvieji Vilmanto paveikslai – tai nevaržoma jaunystės ekspresija, jau turinti savitą braižą. Pirma – netradiciniai ir „nepatogūs“ spalviniai deriniai (Vilmantas kartais sulaukdavo kritikos iš konservatyvesnių dėstytojų). Antra – drąsus potėpis ir gebėjimas linija perteikti judesį ir nuotaiką. Trečia – visų tapybinių priemonių organizavimas konkrečiai paveikslo idėjai ar nuotaikai reikšti. Ankstyvieji Vilmanto paveikslai – tai drobėje šėlstanti šiurkšti ir maksimaliai nuoširdi jaunystė. Norint juos pažinti ir įvertinti verta atkreipti dėmesį į kelis papildomus dalykus: laikmečio kontekstą bei kūrybos procesą. Naujų bruožų ankstyvojo laikotarpio paveikslų suvokimui suteikia menininko gyvenamosios aplinkos konteksto žinojimas. Tai – Lietuvai politiškai ir ekonomiškai itin sunkus dešimtasis XX amžiaus dešimtmetis. Sovietų Sąjungos „tvarka“ jau sugriauta, vakarietiškoji demokratija bei laisvoji rinka dar neįsitvirtinusios. Pakankamai atšiauri realybė jaunam menininkui. Gyvenimas akademijos bendrabutyje, kurį reiks palikti baigus studijas. Galerijos, kurios, rodos, pernelyg užsiėmusios kitais. Laisvo menininko karjeros galimybės – visiškai neaiškios. Tamsios perspektyvos, skatinančios gyventi tik šia diena, atkakliai stumiant į šalį niūrias mintis – kam tapyti paveikslus, kurie galbūt niekam nereikalingi? Galiausiai – kur juos dėti fiziškai tuomet, kai nežinai, kur po metų būsi pats? Valdyti chaosą drobėje – tai ne tik meninis, estetinis iššūkis. Drobė tuo metu buvo vienintelė jaunam menininkui paklūstanti erdvė. Prieštaringi šių paveikslų siužetai – tai kova su savimi ir savo aplinka. Paukščio ryjimas, karvės akių bedimas, žirgo galvos nukandimas – visi šie siužetai sukurti niūrios nežinomybės, abejonių ir skurdžių gyvenimo sąlygų, ankstyvuoju menininko kūrybos periodu. Juose – beviltiškos, nykios, bet stiprios realybės naikinimas su visa jaunam žmogui būdinga aistra bei energija. Spontaniškas pats šio laikotarpio paveikslų kūrybos procesas, šiek tiek kitoks nei šiandieninė Vilmanto kūryba. Iš pradžių menininkas laisvai ir gestiškai liedavo ant drobės dažus, kurdamas apibendrintas iki tol apgalvoto siužeto formas. Tuomet drobė paliekama džiūti ir prie jos grįžtama tam, kad įpūsti formoms gyvybę: paryškinti kontūrus, akcentuoti svarbiausius taškus ir užbaigti patį pasakojimą – juk neretai tarp pirminio sumanymo ir galutinio rezultato būna gan didelis skirtumas. Kūrybinio proceso žinojimas leidžia mums suvokti savitą paveikslų charakterį, kuriame, tarsi kiekvienoje asmenybėje, glūdi impulsyvus, spontaniškas pradas, tiek racionalus matmuo bei kūrybiškumas, nenuilstamai kuriantis vis naujas istorijas. „Burtininkė ryjanti paukštį“ – išskirtinai emocionalus paveikslas, puikiai atsipindintis to meto autoriaus dvasinę būseną. Geroji burtininkė ryjanti gyvą paukštį nėra reali situacija. Tai – nerimo ir nuolatinių, varginančių abejonių metafora. Meno kalba perteikiama neįmanoma situacija, apverčia įprastinį pasaulį aukštyn kojomis, sukuria savo logiką ir taisykles bei kvestionuoja paprastai su žemės ūkiu siejamą idilės, ramybės ir pastovumo jausmą. Net tolumoje atpažįstami suarti laukai bei suoliukas karvei melžti dvelkia grubia ekpresija. Menininkas nenaikina tikrovės. Jis aukštyn kojom apverčia klišes: „kaimas – ramybė“, „burtininkė – magija“, „paukštis – laisvė“ ir sukūręs naują pasaulį drobėje dairosi savo vietos jame. Po paveikslą įdomu dairytis ir žiūrovui. Už pagrindinio siužeto, kurį sufleruoja paveikslo pavadinimas, čia vyksta tikra spalvų, linijų ir formų drama, kurią galima stebėti, mėgaujantis formalia tapybos kalba. Tarp abstrakcijos ir figūrinės tapybos balansuojančios formos įtraukia tarsi debesų stebėjimas, už kantrybę atlygindamos vis naujais atradimais ar asociacijomis. Nerimo kupiną atmosferą kuria besikertančiomis įstrižainėmis pagrįsta kompozicija, agresyvus koloritas ir ekspresyvūs, vietomis kapoti, šiurkštūs potėpiai. Visos šios tapybinės priemonės kuria vientisą ir paveikią paveikslo nuotaiką. Ši tapyba tarsi parakas, galintis sprogti tapybą gebančio vertinti žiūrovo viduje. XX amžiaus pabaigoje sukurtas paveikslas šiandien, XXI amžiaus pradžioje, vis dar įtikina ir išlieka aktualus. (aut. Aistė Paulina Virbickaitė)