Niujorke apie 1952 m. pirmą kartą Pranas Lapė išvydo abstrakčius J. Pollocko paveikslus, kurie paliko didžiulį įspūdį. Antrojoje septintojo dešimtmečio pusėje jis ėmė kurti abstrakcijas, kaip ir J. Pollockas, tapė ant paguldytos drobės plačiais teptuko, tarsi šluotos šuorais. Dailininkas naudojo specifinę techniką, terpentinu labai atskiestus aliejinius dažus, todėl galėjo lieti kaip akvarelėje takius dažus, ilgai nedžiūstančius, leidžiančius praturtinti drobę atspaudų faktūromis. Vėliau perėjo prie platesnės spalvų gamos. Dailininkas geriausiai žinomas kaip knygų iliustratorius. Lapė gaudavo prestižinių Niujorko leidyklų – „Doubleday“, „Scribners“, „Random House“, „Grosset&Dunlap“ ir kt. – užsakymų. Yra sukūręs per 300 knygų viršelių švedų, amerikiečių ir lietuvių knygoms. Iliustravo Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ (1961), Maironio „Balades“ (1966), Algimanto Mackaus „Augintinių žemę“ (1984), Antano Gustaičio „Pakelėje į pažadėtąją žemę“ (1986) ir kt. Dailininkas taip pat kūrė sienų tapybą, scenografiją, estampus. LDM saugomi darbai: „Kompozicija“ (1981). Ankstyvieji darbai – figūrinė tapyba, vėliau vis labiau linkstama į abstraktųjį ekspresionizmą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Pranas Lapė grįžo gyventi į gimtinę. 

Parengta pagal: L. Laučkaitė, „Lietuviai anapus tradicinio modernizmo", in: Išeivijos dailė: tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo, sud. I. Korsakaitė, L. Laučkaitė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003, p. 134-135.