Vytautas Kumža dirba su fotografija, tačiau jam ji – ne tik raiškos priemonė, bet ir kūrybinių tyrinėjimų atspirties taškas. Dažniausi jo fotografijų objektai – laikinos erdvinės struktūros, instaliacijos ir kitokios meninės intervencijos į aplinką ar žmogaus kūno paviršiuje. Tačiau tai nėra menininko dėmesio taikiniai patys savaime, o veikiau tampa priemone konceptualiai dekonstruoti fotografiją kaip mediją. Jo fotografijose nyksta ribos tarp žanrų (portretai tampa natiurmortais, natiurmortai – peizažais), tarp sričių (komercinės, reklaminės, produkto fotografijos estetika derinama su vaizduojamosios dailės raiška ir citatomis), tarp realių ir fiktyvių pavidalų. Labiau už vaizduojamus objektus fotografą domina jų reprezentacijos mechanizmas, santykis tarp objekto ir jo atvaizdo. Akcentuojant kūrybos procesiškumą – su visais netolygumais, atsitiktinumais, dažnai tiesiogiai fiksuojant fotografijos studijos aplinką ir įrangą – demaskuojama fotografijos iliuzijos fikcija, simuliuojant idealų, estetiškai ir idėjiškai reikšmingą atvaizdą tuo pat metu paneigiama jo galimybė. Tarp įprastai nedalomų objekto ir jo atvaizdo atsiranda properša.

Taigi ir vientisa stačiakampio fotografinio atspaudo plokštuma menininkui tampa kliūtimi, kurią norisi peržengti, paneigti. Įvairiai manipuliuodamas pačiais fotografuojamais objektais, jungdamas juos koliažo principu, menininkas sukuria keliasluoksnius atvaizdo planus, sulimpančius į komplikuotas, žvilgsnį paklaidinačias kompozicines struktūras. Sluoksniuojama ne tik pačiose fotografijose, bet ir virš jų paviršiaus – sukuriant papildomas skaidrias plokštumas, papildant vaizdą reljefiniais elementais, išoriniais atspindžiais ir šešėliais. Fotografijos tampa erdviniais objektais. Eksponuojant grupėmis kaip instaliacijas, tarp jų nusitiesia daugiakryptės vizualinės ir prasminės sąsajos. Jos sujungia atvaizdus į netikėtus, dažnai absurdiškus, bet įtraukiančius vizualiosios kultūros naratyvus – tarsi savotišką šiandieninę Mnemosinės atlaso versiją.

Parengta pagal: roostergallery.eu