Eglė Karpavičiūtė – jaunosios kartos tapytoja, dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metu įsiliejusi į Lietuvos meninį gyvenimą ir jame aktyviai dalyvaujanti. Ji surengė individualių parodų, dalyvavo dešimtyse grupinių parodų Lietuvoje ir svetur, tapytojos darbai eksponuoti prestižinėse meno institucijose (Nacionalinėje dailės galerijoje ir Šiuolaikinio meno centre Lietuvoje, Estijos meno muziejuje KUMU, Šveicarijos PasquArt šiuolaikinio meno centre ir kt.), kūrinių savo kolekcijoje turi Modernaus meno centras Vilniuje. 2011 m. E. Karpavičiūtė pateko į prestižinio konkurso „The Sovereign European Art Prize“ finalą Stambule. Dailininkė – daugkartinė konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininkė ir publikos prizo laimėtoja. 2013-aisiais metais E. Karpavičiūtei skirta LR Kultūros ministerijos Individuali valstybinė stipendija. 2015 m. menininkė laimėjo pagrindinius prizus dviejuose tarptautiniuose konkursuose - „Premio Combat Pize 2015“ ir „Donkey Art Prize“. Drauge su kitų finalininkų darbais menininkės kūryba buvo pristatyta Tokijuje, Dubajuje, Majamyje bei Milane. 2017 m. Eglės Karpavičiūtės „Nutapytas E. Janso performansas ,,Daugiaprasmiškumo antologija“ papildė Nacionalinės dailės galerijos kolekciją.
Dailininkės kūrybinių tyrinėjimų objektas – kultūros, ypač vizualiosios, pasaulis. Pagrindiniai E. Karpavičiūtės darbų motyvai – žymūs meno kūriniai (paveikslai, performansai, instaliacijos, ready-made), architektūriniai objektai ir kiti kultūriniai artefaktai. Taikydama paveikslo paveiksle (plačiau – kūrinio kūrinyje) principą ir pertapydama garsių menininkų kūrinius, E. Karpavičiūtė kvestionuoja universalų jų supratimą, kūrinio originalumo sampratą, menininko statusą. Laikinas meninės raiškos formas ir menines struktūras tapytoja fiksuoja ilgaamžiškoje tapybos medijoje, taip įvertindama tapybos santykį su kitomis dailės šakomis ir tarsi pabrėždama keletą šimtmečių dailės hierarchijoje pirmaujančios (nors ir bandytos nuvainikuoti) tapybos viršenybę. Nemažą dailininkės kūrybos dalį sudaro nutapytos meno kūrinių ekspozicijos. Paveiksluose pavaizduotos vienodai baltos galerijų erdvės prabyla apie šiuolaikinę meno pateikimo specifiką ir vartojimo įpročius, paliečia žiūrovo, meno vartotojo problematiką. Greta chrestomatinių meno istorijos paminklų E. Karpavičiūtės drobėse atsiduria ir teisėto meno objekto statusą įgyja populiariosios kultūros elementai – plečiamos meno sampratos ribos.
E. Karpavičiūtės tapyba – ne tik fotografiška fiksacija, trumpalaikių reiškinių dokumentavimas, bet ir interpretacija. Savo kartos kontekste E. Karpavičiūtė išsiskiria mąslumu ir filosofiniu nusiteikimu. Ištraukdama vaizduojamus objektus iš įprasto konteksto ir papildydama naujomis prasmėmis, tapytoja teigia regimosios tikrovės iliuziškumą, laikinumą, trapumą, skatina suabejoti materialiaisiais pavidalais, gilintis į reiškinių reikšmę, jų prigimtį. Tad jos paveikslai žiūrovams iškelia daugiau klausimų negu palieka atsakymų. Lakoniška tapybinė raiška (perregimas dažų sluoksnis, apibendrintos formos) ir subtiliai niuansuoti spalvų deriniai nuramina aktualias ir provokuojančias kultūros problemas gvildenančias kompozicijas ir atveria erdves meditatyviems apmąstymams.
Parengta pagal: The Rooster Gallery
Skaityti daugiau
