Jurciko drobės – nestandartinio, įspūdingo dydžio. Pasitelkęs sovietinių, propagandinių plakatų stilistiką, pridengtą popartišku džiugesiu, autorius kuria šių laikų antiutopiją, kurioje visuomenė virtusi absurdo visuomene. Svarbus įkvėpimo šaltinis Jurcikui yra menininkų, tyrinėjančių panašius klausimus, kūryba: Norbert Bisky, Vladimir Dubossarsky ir Alexander Vinogradov, Raul Rajangu, Marko Mäetamm, Vitalij Komar ir Alexander Melamid, Takashi Murakami, Neo Rauch ir kitų.

Savo kūryba Jurcikas nesiekia išreikšti kritikos, moralizuoti ar nurodyti savotiško išeities taško. Menininkas naudoja humorą kaip priemonę sukurti laisvą, neįpareigojančią erdvę žiūrovo interpretacijoms. Pasak paties menininko, jis nesiekia atspindėti sovietinių, utopinių ideologijų savo paveiksluose, o naudoja tik tam tikrus elementus, kurie gali tai priminti. Tai priemonė, kuri talkina konstruojant paveikslus. Jurciko kūryboje svarbu ne pati sovietinė ideologija, o iš jos kilusios pasekmės šiuolaikiniam žmogui. Taip pat, ne mažiau svarbu ir asmeniniai potyriai. „Kad suprastum meno kūrinį, turi daugiau prie jo praleisti laiko – negali taip eiti, prabėgti – čia įdomu, čia neįdomu. Reikia bent pabandyti suprasti, pradėti nuo paveikslų paviršiaus, pavadinimo.“ – sako Jonas Jurcikas.

http://www.jonasjurcikas.com/

Parengta pagal:

http://artnews.lt/lakoniskas-interviu-su-jonu-jurciku-14798

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-06-24-jonas-jurcikas-sunkiai-suvokiama-kasdieniska-beprotybe/132290