Thomas Houseago yra šiuolaikinės kūrybos ir meno istorijos saitas: jo skulptūros – tarsi nuorodos į daugelį klasikinių meno kūrinių – nuo marmurinių Michelangelo skulptūrų, F. Goya pabaisų iki A. Giacometti ar P. Picasso kurtų biustų. Tačiau jo asmeninis indėlis sugriauna bet kokią įsisenėjusią nuostatą. Kompozicijoje nelikę jokių klasicizmo taisyklių, apimtis ir proporcijos iškreiptos, jis neretai tapo ant masyvo, siekdamas papildyti medžiagą žmogiškais akcentais, o pagrindo medžiagą tarsi išverčia iš vidinės pusės į išorę, taip apnuogindamas intymiąją jos pusę. Šis autorius pasižymi tam tikru gaivališkumu, kuris figūroms leidžia ne tik įsiveržti į erdvę, bet ir užgožti aplinką. Skulptūra, dar nuo klasicizmo laikų tradiciškai laikoma trimačiu menu, keičia savo santykį su erdve. Trimatis – tai ne tik erdvinė forma, kalbant T. Houseago kalba, tai dar reiškia ir „sustingusius gestus“. Jis dažnai derina trimatį leitmotyvą su dvimačiu fonu, t. y. paveikslais. Jis žaidžia su gipsu ir mediena ir sukuria slegiančiai masyvias figūras, labiau primenančias pramoninius monstrus nei gyvus žmones; jis priverčia savo herojus sustingti nepatogia poza, ir netgi į jas žiūrintis stebėtojas jaučiasi nepatogiai ir nevalingai nori pakeisti kūno padėtį. Kiekvienas darbas pradedamas herojiško žmogaus vaizdiniu. Tokius veikėjus, pavyzdžiui, aktorių Jamesą Deaną, stovintį įžūlia „macho“ poza, menininkas pateikia ištrindamas ribą tarp išvaizdos ir vidaus, tarp vaizdo iš priekio ir nugaros, o veidas tampa neatpažįstamai supaprastintas. Kaukės – tai vienas pagrindinių T. Houseago herojų bruožų. Kartą jis pasakė: „Neretai pasitaiko, kad labiausiai stilizuoti ir iš pažiūros visiškai atitrūkę nuo tikrovės veido atvaizdai pasirodo patys įtikinamiausi. <...> Paprastai veidus, galvas ar kaukes kuriu ketindamas juos paversti didesnės skulptūros dalimi, tačiau kartais jie tokie išbaigti, jų ekspresija tokia gryna, kad palieku juos kaip atskirus darbus.“ T. Houseago kaukės įvairuoja savo dydžiu – nuo nedidelių kūrinėlių, skirtų kabinti ant sienos, iki didžiulių masyvių darbų, statomų ant medinių cokolių. Viena iš ypatybių, būdingų T. Houseago skulptūroms, yra ta, kad kiekviena kaukė turi paliktą savo kūrėjo žymę – menininko pirštų palikti grioveliai dėl savo tekstūros suteikia išskirtinumo jau ir taip šiurkščiam kūrinio paviršiui. Tačiau, nors ir menkai paslėptas, autoriaus pėdsakas visada čia pat, šioms slegiančioms grimasoms būdingas savitas charakteris. Giliai įdubusios akys įsistebeilija į patį stebėtoją, o žvilgsnyje galima įžvelgti agresijos ir pažeidžiamumo dermę – ne taip jau dažnai galimą vienu metu. (aut. Francesca Ferrarini)

Eksponuota: „ArtVilnius'15“, Litexpo parodų centras, Lewben Art Foundation stendas, kuratorė: Francesca Ferrarini, 2015 06 25 - 2015 06 28 Publikuota: „Art Vilnius ’15“ parodos katalogas. Vilnius: Lewben art foundation, Lietuvos išeivijos dailės fondas, 2015 (p. 34).