„Mano nuomone, tapyba yra disciplina, siūlanti daug būdų vystytis. Nuo pat mano karjeros pradžios lemiamą reikšmę turėjo įvairių procedūrų tyrinėjimas ir naujų procesų bei priemonių atradimas. Savo darbe pritaikiau keletą pramoninių technikų – nuo pirmųjų dienų dirbtuvėje pasitelkdavau skirtingas medžiagas, tarp kurių buvo ir plastikinės dervos, ir polimerai. Neseniai savo dirbiniams apvalyti, dažams nuo jų pašalinti, ištirti pėdsakus, išlikusius po dažymo, dažams nudilti pradėjau naudoti suslėgtą vandenį... Linija mano darbe svarbiausia – iš linijų susidaro struktūra, kuri padeda organizuoti paveikslo erdvę ir yra tarsi metafora, atspindinti santykį tarp paveikslo ir pasaulio. Mano darbe linija yra grafinis vienetas, kupinas prasmės. Tapyba – būdas suprasti pasaulį. Piešimas padeda užfiksuoti visatą ir padaryti ją apčiuopiamą mūsų intelektui. Jei žmonės nebūtų pradėję piešti, mums niekada nebūtų pavykę suprasti horizonto sąvokos, mes niekada nebūtume praplėtę pasaulio ribų, nebūtume sugebėję suvokti erdvės ar perspektyvos sampratų, kurios tam tikra prasme turėjo lemiamą reikšmę skatinant gausybę įvairių, ne tik meninio pobūdžio, tyrimų. Kai piešiame pasaulį, linija vaidina svarbiausią vaidmenį suvokimo procese: ji apibrėžia formą, daro erdvę suprantamą. Tai savotiškas neigimas. Visos šios sąvokos, labai padėjusios formuotis mano santykiui su tapyba, turi didelę reikšmę mano darbui.“ – Secundino Hernández