Pranas Domšaitis
1880 - 1965
Gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. Kropynų kaime Rytų Prūsijoje (Cropiens, Ostpreußen, dab. Gajevas, Kaliningrado sr., Rusija), ūkininkų šeimoje ir iki dvidešimt septynerių metų dirbo tėvų ūkyje. 1907-aisiais, gavęs žymaus vokiečių dailininko Makso Lybermano (Max Liebermann) rekomendaciją, įstojo į Karaliaučiaus meno akademiją, kur studijavo iki 1910 m. Po studijų (1910–1912) tobulinosi Berlyne, Loviso Korinto (Lovis Corinth) dirbtuvėje, Osle bendravo su Edvardu Munku (Munch), studijų tikslais lankė garsius Europos muziejus, dalyvavo Mažųjų Kuršių (Klein-Kuhren, dab. Filino, Kaliningrado sr.) dailininkų grupės veikloje, 1914–1918 m. lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje. Pripažinimo Vokietijoje Pranas Domšaitis sulaukė 1919 m. surengęs pirmąsias individualias parodas Berlyne ir Breslau. Išgarsėjęs kaip peizažų ir religinių kompozicijų kūrėjas, P. Domšaitis dalyvavo parodose kartu su žymiais to meto Vokietijos dailininkais modernistais. Jo darbus pirko Vokietijos valstybiniai muziejai ir privačios galerijos, dailės kritikai negailėjo pagyrų, vadindami jį veržliu modernistu, poetu romantiku, dailininku, gebančiu išreikšti žmonių, daiktų ir vaizdų paslaptingumą. Vokiečių meno kritikas Karlas Šefleris (Scheffler) P. Domšaičio stilių vadino „dvasiniu impresionizmu“, o tapytojas Viktoras Vizgirda rašė: „Pranas Domšaitis yra ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje.“ Augęs ir lavinęsis vokiškos kultūros apsuptyje, P. Domšaitis didžiavosi savo lietuviška kilme, domėjosi lietuvės motinos protėviais, vertino lietuvių liaudies meną, visada pabrėždavo jo gyslomis tekant „tolimosios baltiškosios Tėvynės kraują“. 1920 m. Kaune priėmęs Lietuvos pilietybę ir gavęs Lietuvos Respublikos pasą, nuo 1933 m. dailininkas kūrinius pasirašinėjo tik lietuviška pavardės forma – Pranas Domšaitis. Besikeičiantys laikai sutrikdė sėkmingą P. Domšaičio kūrybos raidą. 1933 m. Vokietijoje prasidėjus nacių kampanijai prieš modernųjį meną, jo, kaip ir kitų ekspresionistų, kūryba buvo pripažinta „degradavusia“, profesinė veikla uždrausta, o paveikslai išimti iš valstybinių muziejų ir eksponuoti kilnojamojoje „Išsigimusio meno“ (Entartete Kunst) parodoje. Būtinybės verčiamas, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, P. Domšaitis iš Berlyno pasitraukė į Austriją. Ten sutiko lietuvių dailininkus emigrantus Telesforą Valių, Paulių Augių ir kt. Tarptautinėse emigrantų dailės parodose Austrijoje jis pirmą kartą dalyvavo kaip lietuvių menininkas. 1949 m. kartu su žmona dainininke (mecosopranas) Adelheide Armhold dailininkas išvyko į Pietų Afrikos Respubliką. Penkiolika paskutiniųjų P. Domšaičio gyvenimo metų Keiptaune buvo itin produktyvūs. Dailininkas keliavo po šalį, daug tapė, dalyvavo bendrose parodose ir rengė individualias savo kūrybos parodas. Jo kūriniai greitai sulaukė Pietų Afrikos meno kritikos ir visuomenės pripažinimo, juos mielai pirko muziejai, privatūs kolekcininkai. 1964 m. P. Domšaičiui buvo paskirtas prestižinis Pietų Afrikos meno apdovanojimas „Artists of Fame and Promise“. P. Domšaitis mirė 1965 m. Keiptaune. 1978 m. jo našlė persikėlė iš Keiptauno į Havajus (JAV) ir Havajų universiteto galerijoje Honolulu mieste surengė pirmąją JAV apžvalginę P. Domšaičio parodą, kuri sulaukė didelio pasisekimo. 1980–1982 m. Lietuvių fondas (JAV) įsigijo vertingiausių P. Domšaičio kūrinių kolekciją (800 vnt.), o 1989–2001 m. perdavė Lietuvos dailės muziejui 530 dailininko kūrinių. 2001 m. vasarą Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerijoje buvo atidaryta nuolat veikianti P. Domšaičio kūrybos ekspozicija, 2004 m. galerijai suteiktas Prano Domšaičio vardas. 2006 m. Lietuvių fondas nusprendė muziejui perduoti dar 135 dailininko darbus. Šiuo metu LDM saugomi 665 P. Domšaičio kūriniai.
P. Domšaitis kūrė aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, estampus, piešė. Jis mėgo portreto, natiurmorto žanrus, tačiau svarbiausia vieta jo kūryboje tenka peizažui ir religinėms kompozicijoms. Dar 3-iajame XX a. dešimtmetyje vokiečių meno kritikai dailininką vadino „šiuolaikinio religinio meno viltimi“. Pradėjęs nuo realistinių kasdienybės vaizdų, dailininkas pamažu susikaupė ties žmogiškosios būties paslaptimis, jo tapybos raiška tapo paprasta ir taupi. P. Domšaitis gyvenimo prasmę matė kūryboje, o save suvokė kaip tarpininką, kuriam suteikta išskirtinė Apvaizdos malonė giluminius, egzistencinius dalykus išreikšti vaizdais ir spalvomis. Biblinė „Bėgimo į Egiptą“ tema ir jos interpretacijos tapo viso dailininko gyvenimo ir kūrybos leitmotyvu. Kelio, kelionės įvaizdyje randame ir paties kūrėjo neramaus gyvenimo atspindį ir išgyvenimus, tekusius jo amžininkams, patyrusiems pabėgėlių, emigrantų, amžinųjų keleivių dalią. „Aš visada buvau kelyje“, – taip skambėjo paskutinieji dailininko žodžiai. Dažnai vėlyvieji P. Domšaičio kūriniai lyginami su viduramžių menu – dvasingumo, nematerialaus spalvų švytėjimo ir gilaus simbolizmo prasme. Ypač prasmingos religinės kompozicijos. Paslaptis, būties refleksija ir religinis misticizmas dominuoja ne tik „Apreiškimo“, „Pagarbinimo“, „Nukryžiavimo“ siužetuose, bet ir Afrikos peizažuose. Ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingusios kalvos, medžiai ir būstai, vieniši siluetai, judantys laukų bekraštėse, šviesos pluoštai, perveriantys dangaus tamsą – tai jau kitos tikrovės magiška vizija. P. Domšaičio kūryboje susilydė Europos moderniosios dailės patirtis, Afrikos meno formos, lietuvių liaudies pasaulėjauta ir vaizdiniai, XX a. įvykių atgarsiai, menininko misijos apmąstymai. JAV meno profesorius Haroldas Heidonas (Heydon) yra pasakęs apie P. Domšaitį: „Slenkant amžiams, valstybės ir tautos pasilieka labiausiai žinomos pagal tai, kas buvo jų menininkai ir kokia buvo jų kūrybos vertė. Laimingi tie, kurie gali savintis P. Domšaitį, nes jisai, nors ir giliai pasinėręs į savo meto meno srovių sūkurius, niekuomet neatitrūko nuo lietuvių meno tradicijų. P. Domšaitis liko lietuvių dailininku, kadangi menininkai, sykį subrendę, nešasi su savimi savąją tautybę, kad ir kur jie atsidurtų...“ Dailės istorijoje retas atvejis, kai didžioji menininko sukurtų darbų dalis sukaupiama vienoje vietoje. Nors tikslus P. Domšaičio darbų skaičius nežinomas, pasak tyrinėtojų, jis galėjo būti sukūręs iki pusantro tūkstančio kūrinių. Šiandien dalis jų prarasti, dalis saugomi muziejuose, galerijose ir privačiose kolekcijose Vokietijoje, Austrijoje, Kanadoje, JAV, Izraelyje, Australijoje, Pietų Afrikos Respublikoje. Dailininko paveikslų turi ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune. Didžiausia kolekcija saugoma Lietuvos dailės muziejuje. Domšaičio peizažai kupini ne tik rimties ir melancholijos, bet ir paslėptos gaivališkos jėgos. Juose tobulai atskleistas Afrikos platybių charakteris. Kartu jie ir simboliški, bylojantys apie universalias erdvės ir laiko kategorijas. Neatsitiktinai meno istorikai ir kritikai, sistemindami enciklopedijose, monografijose ir kitokiuose leidiniuose Pietų Afrikos dailės vaizdą, tarp dailininkų, turėjusių įtakos šios šalies meno raidai, visada mini ir P. Domšaitį. Jis buvo vertinamas kaip dailininkas, sėkmingai sulydęs savo kūryboje Europos modernizmo patirtį su Afrikos meno tradicijomis.
Parengta pagal:
L. Bialopetravičienė, „Pranas Domšaitis", Vilnius: LDM, 2002.
Skaityti daugiau
