Ar objektas tampa vaizdu, ar atvirkščiai? Tai yra klausimas, kurį savo kūriniu kelia Gabriele De Santis. Jo mene atsispindi „laimės tuoj pat“ idėja, kuri yra tikrai šiuolaikiška visuomenėje, norinčioje niekada nesustoti. Menininkas žaidžia su mūsų pasąmone, iš istorijos imdamas figūras bei elementus ir jais manipuliuodamas. Jis pasižymi gebėjimu konvertuoti klasikinius elementus ir medžiagas (pavyzdžiui, kolonas ir marmurą) į šiuolaikiškus, prašmatnius, riedlentininkų kultūrai artimus kūrinius. Daugelyje savo darbų jis naudoja elementus, kurie nurodo į subkultūros, televizijos ir socialinių tinklų kuriamą gyvenimą: pavyzdžiui, grotelines žymes, jaustukus, nuolat išsišiepusį Fonzie – „Laimingų dienų“ personažo veidą. Panagrinėkime menininko tapytą paveikslą: akrilas ant marmuro, vientisa, gryna, intensyvi spalva ant vienos įdomiausių ir smulkiausios faktūros natūralių medžiagų. Jei nematytume kūrinio tikrovėje, galėtume nesunkiai suprasti šį darbą klaidingai, manydami, kad jame viskas yra nutapyta. Tačiau, matydami jį, aiškiai suvokiame marmuro su Arlekino kauke struktūrą: slėpdamasi už vaizdingos deimantų kokybės, ši teatrališka figūra pareiškia menininko ketinimą mus apgauti. Arlekinas yra teatro personažas, pagarsėjęs savo fiziniu judrumu ir komiška, žaidybiška prigimtimi: jis paduoda jums ranką, kad drauge pasivartytumėte kūliais, bet kartu žarsto sąmojus apie kitus personažus ir pačią visuomenę. (aut. Francesca Ferrarini)

Eksponuota: 10-toji Kauno bienalė, paroda „Networked Encounters Offline“. Kuratorė: Francesca Ferrarini. 2015 09 18–12 31