Kūryboje T. Daukšą domina santykiai tarp įvairių sistemų ir jų elementų. Menininkas pats kuria arba stebi jau egzistuojančias įvairias sistemas – elektronines, biologines, bendruomenines. Su mokslininkui būdingu atsidėjimu jis dokumentuoja jose vykstančius reiškinius, kuria modelius ir muliažus, eksperimentuoja su fizikiniais reiškiniais (garsu, šviesa). Tik skirtingai nei mokslininkai, menininkas nesiekia objektyvaus teiginio ar reikšmingo fakto įrodymo. Jo tyrimuose visuomet lieka paslapties, nutylėjimo, vietos vaizduotei ir atsitiktinumui. Neretai nesilaiko distancijos tarp tyrėjo ir tyrimų objekto, veikia savo kuriamas ar replikuojamas sistemas, taip paveikdamas ir tyrimo eigą. Į žaidimą su faktais ir fikcija dažnai įtraukiamas ir žiūrovas. Todėl rezultatas dažnai nenuspėjamas, kaskart vis kitoks ir nebūtinai svarbus – dėmesys sutelkiamas į patį procesą, pabrėžiamas tyrimo, veikimo ar kt. veiksmo laikiškumas, cikliškumas.

Pradėjęs nuo tapybos studijų, T. Daukša praplėtė savo kuriamų darbų spektrą ir savo tyrimus pateikia įvairiomis formomis: meniniais artefaktais – skulptūromis, tapybos darbais, instaliacijomis, fotografine dokumentacija, schemomis. Nepaisant moksline logika paremtų tyrimo metodų, menininkas daug dėmesio skiria darbų vizualumui: tūriams ir formoms, proporcijoms, medžiagiškumui, erdvės organizacijai. Jo kūriniuose dera estetiška, įtaigi, patraukli forma bei  konceptualus turinys.

Parengta pagal: The Rooster Gallery