Garsios skulptūros „Sąžinės apsiaustas“ (Cloak of Conscience) autorė Anna Chromy – čekų kilmės menininkė (g. 1940). Po karo ji su tėvais emigravo į Vieną, vėliau su vyru persikėlė į Prancūziją, studijavo menus Paryžiuje, bendravo ir mokėsi iš Salvadoro Dali ir kitų siurrealistų. Ilgą laiką tapė siurrealistinius paveikslus, o, būdama penkiasdešimties, ėmėsi skulptūros. Tuomet ir sulaukė platesnio pripažinimo. Garsiausias, daugiausia apdovanojimų ir viešų bei privačių užsakymų autorei pelnęs kūrinys – „Sąžinės apsiaustas“. Viena jo autorinių bronzinių kopijų yra ir „Lewben Art Foundation“ kolekcijoje. Įvairių dydžių, iš bronzos arba baltojo marmuro sukurta skulptūra vaizduoja žmogaus galvą dengiantį, iki žemės klostėmis krintantį apsiaustą. Žvelgiant iš toli atrodo, kad apsiaustas gaubia sėdinčią, galvą palenkusią nenuspėjamos lyties žmogaus figūrą. Iš arčiau pastebime ant kelių ramiai padėtas plaštakas bei basas pėdas. Tačiau ten, kur turėtų būti žmogaus veidas, žiojėja juoda tuštuma. Pro prasiskleidusį apsiaustą matome, kad kūno taip pat nėra. Tai tuščiavidurė skulptūra – apsiaustas gaubia tuštumą. Kūrinio istorija ilga ir įdomi. Pirmą kartą menininkės kūryboje tuštumą gaubiantis apsiaustas pasirodė dar 1980 m. paveiksle „Būti ar nebūti“, kuris vaizduoja jauną nuogą moterį ir šalimais palinkusią, apsiaustu apsigaubusią figūrą. Jos įvaizdis sugrįžo po daugiau nei dešimties metų, kai menininkė nusprendė išmėginti save skulptūros medijoje. 1999 m. iš bronzos sukurtas apsiaustas atsirado prieš Zalcburgo katedrą (Austrija). Vėliau labai panaši skulptūra pastatyta Prahoje, netrukus – Monake, Ziulto saloje, Bolonijoje, Atėnuose, net Pekine. Jos kopijų turi ir tiksliai nežinomas skaičius privačių asmenų, tarp kurių minimas tenoras Andrea Bocelli, popiežius Benediktas XVI, Ferragamo ir Ferrero šeimos Italijoje. Prie kūrinio populiarumo prisidėjo ir monumentalus A. Chromy projektas – skulptūra-koplyčia. Vienoje Kararos marmuro kasykloje buvo rastas tinkamas akmens luitas ir 2006 m. pradėti darbai (kūrinys užbaigtas 2011 m.). Iš vieno luito buvo sukurtas beveik 5 metrų aukščio 250 tonų sveriantis tuščiaviduris apsiaustas, kurio viduje galima melstis ar medituoti taiką ir ramybę. Kodėl ši skulptūra tapo tokia populiari? A. Chromy surado daugiaprasmį įvaizdį, suteikė jam klasikinę formą ir panaudojo tam šimtmečius „kilmingomis“ laikytas medžiagas – bronzą ir marmurą. Marmuras (ypač Kararos) akimirksniu susisieja su garsiuoju renesanso skulptoriumi Michelangelo Buonarotti, o meistriškai apdirbtas akmuo ir iš jo išgautos minkštos audinio klostės neišvengiamai primena vieną garsiausių baroko epochos menininkų Lorenzo Bernini. Apsiaustas – daugiaprasmė metafora, tai rodo ir šio kūrinio pavadinimų kaita. Pirmoji, Zalcburgo mieste pastatyta skulptūra, buvo vadinama „Pieta (Taikos apsiaustas)“. Taip ji tiesiogiai siejosi su XIV a. krikščioniškojoje ikonografijoje susiformavusiu skraiste apsigaubusios Mergelės Marijos su mirusiu Jėzumi ant kelių vaizdiniu. Apsiaustas, kaip apsaugos ir globos simbolis, buvo žinomas dar antikos laikais, ta pačia prasme jis suvokiamas ir krikščioniškojoje tradicijoje. Prahoje, prieš operos teatrą, kuriame Wolfgangas Amadeus Mozartas pirmą kartą atliko savo „Don Žuaną“, atsiradusi skulptūra vadinama „Komandoru“ (Il Commendatore). Žvelgdami į šį apsiaustą, prisimename operos veikėją – Don Žuano nužudytą jam į akį kritusios merginos tėvą, kurio paminklinė skulptūra vėliau nedorėlį aplankė ir nudangino pragaran. Taigi, šiuo atveju globą ir apsaugą pakeičia neišvengiamo atpildo tema. Galiausiai šios dvi kryptys susiliejo į vieną – „sąžinės apsiausto“ – metaforą, kurios autorė nebesieja su jokia konkrečia religija ar kūriniu. Kalbėdama apie šį darbą, menininkė nevengia minėti Tiesos, Taikos, Lygybės. „Sąžinė, tas jausmas, pasakantis, kas yra gera ir bloga, veikia mūsų veiksmus ir mintis. Tai jis suteikė man drąsos sukurti Apsiaustą – Taikos ir Vienybės simbolį“, – rašo ji, o kūrinio populiarumą vadina pasauliniu Sąžinės tinklu. Klasikinės formos bei abstrakcijos (tuštumos) derinys netikėtas, todėl vizualiai įdomus. Įtampa tarp realistinės formos ir tuštumos kuria paslaptį (intrigą) bei yra itin atvira interpretacijoms. Po apsiaustu galime matyti juodą tuštumą, vyrą ar moterį. Tai gali būti šventasis, rūstus atpildo pranašas ar elgeta. Galime mąstyti apie gyvenimą ir pasaulį, tačiau niekas netrukdo ten pamatyti savęs ir dar kartą apgalvoti savo santykio su sąžine. Toks platus asociacijų spektras priimtinas daugeliui įvairiausių kultūrų žmonių, kas ir lemia kūrinio paveikumą bei populiarumą. (aut. Aistė Paulina Virbickaitė)

Publikuota: Kiekgi Galima Laukti. Anna Chromy Vilnius: Lewben Art Foundation.