Kūryboje menininkė nagrinėja realybės objektų ir vaizduotės santykį tapyboje, naudodama daugiausia antikines Graikijos ir Romos skulptūras ir jų modelius. Menininkė tiria ploną liniją tarp materijų – žmogaus atvaizdą įkūnijančios skulptūros ir skulptūros materialumo perteikimo tapybos medijoje – neperskaitomumo. Jos monochromiškų kūrinių referentas – fotografija, tampanti tarpininku tarp trimatės skulptūros ir dvimatės tapybos. Taip keičiantis medijai, skulptūra – pirminis objektas – patiria dvigubą transformaciją. Tapytoja čia prisiliečia prie paties atvaizdo problematikos centro ir apnuogina mechanizmus, verčiančius fizinio pasaulio pavidalus meniniais vaizdiniais. Čepulytės drobėse nuolat keliaujama nuo objektų iki jų vaizdų ir atgal, kol ryšiai tarp jų tampa nestabilūs, pasiduodantys menininkės ir žiūrovo vaizduotės galiai.

Žiūrovo vaidmuo svarbus ir skaitant naratyvinį, literatūriškąjį tapytojos kūrybos sluoksnį. Senosios skulptūros metaforiškumas, daugiaprasmiškumas tampa pagrindine jos drobių siužetų ašimi. Intuityviai konstruodama pasakojimus, manipuliuodama originaliomis jų reikšmėmis, menininkė kuria naujus mitus, kuriuos interpretuoti palieka žiūrovui. Jos paveikslų veikėjai – neegzistuojančios tikrovės vaiduokliai, tarsi matyti, savi, tačiau nutolę ir susvetimėję, įstrigę tarp praeities ir dabarties, prisipildantys gyvybės susitikimo su žiūrovu metu.

Tekstas: Justina Augustytė
Parengta pagal: roostergallery.eu