Violeta Bubelytė žinoma kaip pirmoji Lietuvos fotografė, fotoobjektyvą nukreipusi į apsinuoginusią save. Bubelytės fotografijose – daug teatro, šokio, pantomimos. Pasak menininkės, moteris fotografijose – tai ne ji pati, o jos sukurtas personažas. Fotomenininkė 1996–1998 m. bendradarbiavo žurnale „Moteris“, 1998–2016 m. savaitraščio, vėliau dienraščio „Verslo žinios“ fotokorespondentė. Nuo 1980 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Nuo 1986 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1999 m. menininkei suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografės menininkės garbės vardas (AFIAP). Menininkės kūrinių yra Lietuvos dailės muziejaus, MO muziejaus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Prancūzijos nacionalinės bibliotekos Paryžiuje kolekcijose bei privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
„Kaip priartėjo prie akto, ji net pati gerai nepajuto – kažkaip intuityviai, per atspindžius veidrodyje. Susiliejantis su daiktais, tirpstantis erdvėje, tai vėl iki skaudumo ryškiai užgimstantis nuogas moters kūnas nėra erotiškas, jis greičiau toks pat mąstantis, klausiantis arba teigiantis, kaip veidas ir akys...
„Kodėl fotografuoju tik save? Bandžiau dirbti su kitais, bet pasitaikydavo arba pernelyg pasyvios, arba pernelyg aktyvios prigimties žmogus, o pati sau esu neaikštingas, paklusnus modelis, kuris visuomet po ranka“. Vieno modelio – savęs turėjimas padėjo išsaugoti viso regimo vaizdo vientisumą, tačiau daugeliui sunku net įsivaizduoti, kiek vidinės drąsos šis apsisprendimas pareikalavo tokioje kaip mūsų visuomenėje, šitame moralizuotojų knibždėlyne.
Neįtikėtina dar ir tai, kad bandydama perprasti grožio kanono paslaptį ji nubraukė tokį savaime suprantamą moters norą matyti save gražią ir tik tokią rodyti kitiems. Jai tikrai nebūtų sunku tai padaryti, tačiau ir ši riba buvo peržengta neatsigręžus...
Į lietuvių fotografiją Violeta Bubelytė atėjo kartu su vadinamaisiais modernistais – Alfonsu Budvyčiu, Vytautu Balčyčiu, Remigijum Pačėsa ir kt., tačiau jos požiūris į gyvenimą lėmė absoliučiai individualų meninį braižą. Tai lyg vieno žmogaus teatras, autoanalizė, giliai išjaustos vienatvės subrandinti intelektualinės vaizduotės protrūkiai, kai savotiškos meditacijos būsenoje sukuriama visiškai nauja realybė“.
Tekstas: Audra Baranauskaitė
Skaityti daugiau
