Tapytojos kūryba vizualizuoja kelionę po vidinį pasaulį, kuriame tikrovė persipynusi su sapnais, ateities projekcijos – su praeities prisiminimais. Pakeliui susitinkama su įvairiausiais personažais, simboliškai įkūnijančiais skirtingas keliautojo būsenas. R. Blaževičiūtė atkreipia dėmesį į visa ko dualumą: pradedant nuo dviejų vis kovojančių vidinio „aš“ pusių, santykių su artimiausia aplinka ir žmonėmis bei baigiant dvipoliškumu, įvairiai pasireiškiančiu kultūroje, socialinėje organizacijoje ir kt. Tikrindama ryšius tarp priešingų polių, menininkė nuolat ieško jų dermės ir atranda priešybių sandūroje gimstančius paradoksus. Svarbus jai ir laiko matmuo: akcentuojamas kelionės laikiškumas, būsenų laikinumas, analizuojamas santykis tarp „dabar“ ir „kadaise“.

Daugiasluoksnius paveikslų pasakojimus menininkė kuria iš asmeninių patyrimų, kultūrinių (literatūrinių, kinematografinių) nuorodų, teorinių įžvalgų. Pasak pačios tapytojos, jos kūrybinis procesas primena Alisos kelionę po Stebuklų šalį, klaidžiojimą po Jano Švankmajerio siauras kamarėles, kuriose netelpi visas, tik dalimis, ir galiausiai pabudimą iš borchesiško sapno. Ji meta iššūkį kasdienybės monotonijai, nuspėjamumui ir kovoja su jais pasitelkdama alogiką, ironiją, žaidimo ir pasakos elementus. Taigi tapybinėje kalboje menininkė semiasi įkvėpimo iš primityviojo meno, siurrealizmo, magiškojo realizmo principų. Ji nepaiso perspektyvos, anatomijos dėsnių, imituoja vaikų kūrybos estetiką, pabrėžia piešinio linijos ar potėpio spontaniškumą. Itin svarbi jos tapyboje spalva, paveiksluose tampanti pasakiško sapno atmosferą lemiančiu elementu.

Parengta pagal: The Rooster Gallery