Akvilės Anglickaitės kūryba labai įvairialypė. Kiekvienas naujas projektas tyrinėja vis kitą temą, o taip pat skiriasi ir raiškos būdais. 2006 m. sukurtoje fotografijų serijoje „XXXX“, menininkė dokumentuoja lytį keičiančius vaikus bei paauglius (nuo 9 iki 19 metų) ir kvestionuoja lyties tapatybės normas. 2009 m. sukurtame video filme „Tinside Lido“ pristatytame X-ojoje Baltijos trienalėje bei De Appel šiuolaikinio meno centre Amsterdame persipina istorijos, vaizduotė ir realybė. Kiek vėlesniuose projektuose tyrinėjamos pačios fotografijos savybės sąsajoje su laiku (projektas „Fermata“, 2013) ar algoritmais („Vandenynas“, 2017). A. Anglickaitės kūrinių eksponavimo vietos taip pat dažnai išeina iš konvencinių meno erdvių ribų. 2019–2020 m. projektas „Septintą dieną upės ilsėjosi“ buvo realizuotas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, kur pati erdvė, jos kultūrinis kontekstas tapo vienu iš pagrindinių projekto elementų. Tiek šiame, tiek ir kituose A. Anglickaitės darbuose, garsas užima labai svarbią vietą. Jis dažnai tampa konceptualia ašimi, jungiančia skirtingus projekto elementus į bendrą visumą. Neretai ji bendradarbiauja ir su kitų sričių menininkais. A. Anglickaitės kūriniai pasirodo šiuolaikinės muzikos festivaliuose bei teatre. Ji taip pat sėkmingai išbandė kino žanrą. Menininkės režisuotas filmas „Ežerų dugne“ 2014 m. buvo įvertintas Petro Abukevičiaus premija.