Augdamas postsovietinėje aplinkoje dėl homoseksualios orientacijos menininkas jautėsi nesuprastas ir atstumtas, todėl tapyba jo gyvenime tapo emocine atrama, leidžiančia atitrūkti nuo realybės negandų. Kūrėjo darbuose dominuoja figūratyvios scenos, kurios atskleidžia žmogaus egzistencijos brutalumą, tapomi subjektai pabrėžia, jog neretai šiuolaikinis dekadentiškumas ir tiesa, glūdinti tokio gyvenimo būdo pasirinkime, skiriasi. Menininko darbuose paveikus įspūdis yra sudaromas derinant grakštumo ir naikinančio irimo kontrastus vaizduojamuose veikėjų siluetuose ir jų išraiškose. Skaitmeninio koliažo inkorporavimas tapybos mediume demonstruoja kūrėjo gebėjimą kombinuoti abstrakčią, neapibrėžtą figūrą, kuri tarytum įsipaišo į supančią aplinką, tačiau kartu yra ir svetimkūnis, su griežtomis, architektūrinėmis linijomis ir spalvotais plėmais, kurie suformuoja jo skrupulingą stilistinę manierą. Arnolds Andersons kūryboje užkoduota nuolatinė paieška to, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neatrasta, paslėpta.